Jonas Jablonskis (slapyvardis Rygiškių Jonas, gimė 1860 m. gruodžio 30 d. Kubiliuose (Vilkaviškio raj.) – mirė 1930 m. vasario 23 d. Kaune) – lietuvių kalbininkas, norminęs literatūrinę lietuvių kalbą.
J. Jablonskio darbai ir veikla ypač reikšminga lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos.
Biografija
Vaikystė
Jonas Jablonskis gimė netoli Kudirkos Naumiesčio, Kubilėlių kaime. Gyvendami Kubilėliuose, tėvai valdę 40 margų (0,59 ha). Žemė buvusi prasta, šilainė. Tėvas nevengęs ieškoti rizikingo uždarbio – iš Prūsų nešdavęs kontrabanda įvairių medžiagų, arbatos ir kt. Už tai kartą įkliuvęs ir turėjęs nemaža bėdų, reikia manyti ir nuostolių. Jonas kartais irgi padėdavęs šitame reikale.
Tų laikų tradicija Jonukas apie septintuosius metus pradėjo eiti mokslus: motina šiek tiek pramokė poterių, o gal ir raides pažinti. Sėkmingai įveikti pirmieji mokslo slenksčiai žadino motinai viltį, kad sūnus įstengs eiti ir toliau, gal taps kunigu. Juo labiau, kad galėjo tikėtis dėdės J. Šipailos, Keturvalakių klebono, pritarimo ir paramos. Jablonskis pradžios mokykloje mokėsi tris žiemas. Nors buvo laikomas geru mokiniu, bet, baigęs ją, nesijautęs labai mokytas: išmoko kiek paskaityti rusiškai, atsakyti tik į paprasčiausius klausimus, mokėjo sudėti, atimti, dauginti ir dalyti ne didžiausius skaičius, spręsti paprasčiausius uždavinius. Pramoko ir kiek lenkiškai.
1872 m. rudenį J. Jablonskis pradėjo mokytis Marijampolės gimnazijoje. Pirmojoje klasėje jis buvo likęs antrus metus, grėsė pavojus netekti dėdės paramos. Tad jis, suklastojęs pažymėjimą, apgavo dėdę, kad perėjęs į antrąją klasę. Po metų viskas išaiškėjo, tačiau dėdė dovanojo Jonui. Laimingai pasibaigus šiai nesėkmei, J. Jablonskis toliau visą laiką buvo pirmasis mokinys, būdavo apdovanojamas pagyrimo raštais. Trečiojoje klasėje ėmė garsėti kaip geras lotynistas.
J. Jablonskio tėvai su remiančiu dėde kanauninku tikėjosi matyti Joną kunigu. Tačiau jam vis dėlto pavyko išvengti daugelio jo pirmtakų, amžininkų ir jaunesniųjų draugų likimo: kad ir kaip spaudžiamas tėvų ir dvasininkų, jis neperžengė dvasinės seminarijos slenksčio. Čia reikėjo nemaža takto, tiesiog diplomato talento, kad, atsisakydamas eiti į seminariją, nenutrauktų ryšių su savo tėvais, neįžeistų jų.
1881 m. gegužės mėn. prasidėjo baigiamasis etapas – abitūros egzaminai. Kartu su J. Jablonskiu gimnaziją baigė ir Vincas Kudirka.
Universitete
Rugpjūčio mėn. J. Jablonskis patenka į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Tarp studentų buvo tokių, kurie puikavosi kunigaikščių, grafų titulais (kunigaikštis S. Urusovas, grafas V. Doreris, kunigaikštis S. Trubeckojus). J. Jablonskis universitetą baigė visai gerai, nors ir neišsiskyrė savo pasiekimais taip, kaip gimnazijoje. Jo kurse mokėsi labai pajėgūs studentai, ir lenktyniauti su visais buvo sunku.
Nepaprastai didelę įtaką J. Jablonskio lietuviškumui atgyti turėjo autoritetingo profesoriaus Koršo ir jaunų energingų docentų Fortunatovo ir Milerio palankūs atsiliepimai apie lietuvių kalbą, jos senumo, turtingumo ir mokslinės vertės kėlimas, o gal ir apgailestavimas, kad ji nykstanti. Maskvos universitete J. Jablonskis suvokė, kad lotynų ir graikų kalba, jo specialybės dalykai, duos jam duonos, o lietuvių kalba, gal ir literatūra, etnografija ir istorija bus tos mokslo šakos, kuriose dirbdamas jis geriausiai galės padėti savo liaudžiai. Todėl jis, naudodamasis palankiomis progomis, o gal ir skatinamas Koršo ir Fortunatovo, ėmė rūpestingai rengtis būsimajam darbui lituanistikoje.
Po universiteto baigimo