Simbolizmas – 19a. pabaigos ir 20a. pradžios modernistinė Europos literatūros, teatro ir dailės kryptis. Simbolistai teigė, kad būties esmę žmogus galįs tik nujausti, o ne protu suvokti;kiekviename realiame daikte ar reiškinyje glūdinti paslaptis, kurią galįs paaiškinti tik menas. Pasak jų, meno uždavinys – fiksuoti nematomus žmogaus ryšius su visata ir pasauliu, išryškinti žmogaus pasąmonės kloduose glūdinčią patirtį, ugdyti intuityvų emocinį suvokimą.
Simbolizmo terminą pirmą kartą pavartojo prancūzų poetas Žanas Moreasas 1886m. “Simbolizmo manifeste”. Simbolistinė literatūra – tai daugiausia lyrika ir dramaturgija.
Žymiausi prancūzų simbolistai poetai – Polis Verlenas, Artiūras Rembo. Belgų poetai: Emilis Verharnas, Morisas Meterlinkas.
Rašytajai simbolistai teigė, kad kūryba yra žmogaus intuityvus sąlytis su nekintančia būties esme; jį geriausiai galima išreikšti simboliu. Bet kuris žodis gali tapti simboliu, jeigu jis nusako konkretų daiktą ir drauge kurią nors būties esmę arba abstrakčią idėją. Simbolistų aiškinimu, simbolis perteikia loginiu mąstymu nesuvokiama pasaulio betarpiškumą. Simbolizmo teorijai susikurti turėjo įtaką filosofas Artūras Šopenhaueris. Simbolistai perėmė jo idealistinį teiginį, kad menas esąs viena tikra ir didelė vertybė, kad tikrasis menas kuriamas estetinės intuicijos dėka.
Simbolistai, vaizduodami daiktus, iš tikrųjų perteikia savo santykį su jais, savo pojūtį, savo vidinę būseną. Pasaulio poetinis regėjimas įgauna subjektyvų atspalvį. Todėl simbolistai, kaip ir romantikai, daug dėmesio skiria kūrėjui, jo asmenybei, jausmų pasauliui, kuriamų vaizdų ypatumams.