Salomėja Nėris – vienintelė Lietuvos poetė, kurios kūryba artimai susieta su asmeniniu gyvenimu. Žinome, jog rašytoja gyveno sunkiu Lietuvos istorijos laikotarpiu, tačiau tai netrukdė išleisti tikrai vertingų eilėraščių rinkinių. ,,Maironiui” – tai eilėraštis iš paskutiniojo Nėries rinkinio ,,Prie didelio kelio”, kuriame bandoma permąstyti savąjį gyvenimą, suvokti klaidas.
Jau perskaitę pirmąją eilutę matome, kad eilėraštis parašytas dialogo forma, nes yra kreipiamasi konkrečiai į Maironį. Nors išsakyti tik lyrinio subjekto išgyvenimai, tačiau galime pamatyti ir adresato požiūrį į kai kuriuos dalykus, šiuo atveju, į tėvynę, meilę jai bei galimą numanyti poetę, kaip tautos išsižadėjusią lietuvę. Atsiskleidžia dvi priešybės, kurių viena iš tikrųjų net neturėtų būti pavadinta kaip priešybė, tiesiog antrosios gerai nesuprasta. Taigi Nėris liko Maironio nesuprasta ir dabar gailisi, stebisi: ,,Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.”
Įžvelgiame labai svarbų ir gilų poetės ryšį su adresatu. Nepaprastas artumas išryškėja visame eilėraštyje. Lyrinis subjektas atgailauja už savo nuodėmes, nes suvokia kažkada klydęs ir dabar jam svarbu vėl būti priimtam į savąjį pasaulį, tėvynę.
Poetė abejoja, ar galėjusi kažką pakeisti savo gyvenime: ,,Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?” ir žino, kad jai atleista nebus: ,,gena pikto Dievo rykštė”. Netgi Dievas, kuris ,mūsų nuomone, turėtų atleisti bet kokias nuodėmes, čia nusakomas rūstus, piktas, neatlaidus. Lyrinis subjektas visiškai dėl to palūžęs, pergyvenantis dramatiškus jausmus: begalinį ilgesį, neviltį, skausmą.