SMURTAS PRIEŠ VAIKUS
Vaikai – tai žmonijos ateitis, mūsų džiaugsmas ir pasididžiavimas. Sunkiai įsivaizduojama laiminga šeima be nuostabaus krykštaujančio mažylio, be skambaus jo juoko aidinčio tarsi varpelis. Nuoširdus ir naivus vaiko žvilgsnis, tyras ir platus šypsnys – yra tokie mieli, kad gali suminkštinti net pačio didžiausio pikčiurnos širdį, priversti nusišypsoti net didžiausią paniurėlį.
Atrodo, kad kiekvienam vaikelis turėtų būti didžiausiu turtu, laime ir paguoda. Deja, reali situacija kitokia.“Vaikai dabar mušami, marinami badu, paliekami miške, šaltyje, įmami įkaitais, išnaudojami seksualiai” [5, psl.20]. Vis dažniau spaudoje ar per televiziją išgirstame apie smurtą ar prievartą patyrusius vaikus. Deja, tai ne naujas reiškinys. Jis egzistavo visada, tik seniau apie jį buvo nutylima [WWW.kvsc.lt].
Visuomenės sveikatos ugdymo skyriaus psichologė Lina Bumblytė teigia, kad yra sunku pasakyti, kiek Lietuvoje vaikų, patiria prievartą ar smurtą. Dažnai oficiali statistika neatskleidžia realios situacijos. Šeimos nutyli panašius įvykius, bijodamos susigadinti reputaciją.
Labai skaudu, kad vietoj meilės ir švelnumo, kuriuos vaikai turėtų gauti šeimoje, jie yra mušami, kenčia nuo fizinio ir dvasinio atstūmimo, vienišumo. Augdami tokioje aplinkoje, jie tampa uždari, pasižymi dažna nuotaikų kaita, jų santykiai su tėvais ir draugais būna konfliktiški. [WWW.kvsc.lt].
Dažniausiai smurtas prieš vaikus naudojamas taikant bausmes, kurios neretai yra be galo žiaurios: “vienas vaikas pasakojo, kad tėvas jam norėjo nukapoti pirštus, už tai, kad šis neva iš jo kažką paėmęs” [6,psl.39]. Fizinės bausmės – tai senas vaikų auklėjimo metodas, kuriuo remiantis auklėti mūsų tėvai ir seneliai. Tačiau šiandien, šio metodo taikymas kelia pasipiktinimą ir yra mažų mažiausiai netinkamas.
Kunigas Aušvydas Belickas teigia, kad “bažnyčia visuomet yra prieš fizines bausmes, kad ir kokios formos jos būtų <…>. Bažnyčia visuomet pabrėžia, kaip svarbu savyje brandinti gėrį, ir juo dalytis, nes vienas blogis visuomet sukuria kitą blogį, Smurtu neįmanoma pasiekti teigiamų rezultatų<…>. Agresija žmogaus neugdo, neauklėja ir nekelia teigiamų emocijų.” [6,psl.39].
SMURTO PRIEŠ VAIKUS PRIEŽASTYS
Vaiko mušimas – tai kelias į niekur. Mušamas vaikas išmoksta ne mylėti, o neapkęsti, ne kurti, o griauti. Su šiomis žiniomis jis atkeliaus ir į suaugusiųjų pasaulį. Tad nenuostabu, kad kyla klausimas – kodėl tėvai muša savo vaikus?
Tėvų ar globėjų argumentai įvairūs, tačiau jie taip elgiasi nesigilindami ir tradiciškai: “iš meilės”, norėdami gero savo vaikui; tai esanti tėvų teisė ir jų sprendimas, kaip auklėti vaikus; “mane mušė ir aš mušu” ir t.t. Yra ir kita tiesa, kuri dažniausiai nutylima, labai dažnai fizinė bausmė tėra tik suaugusiojo žmogaus galimybė išlieti susikaupusias neigiamas emocijas, nesugebant išspręsti asmeninių ir socialinių problemų [1,psl.5].
Galima išskirti keletą priežasčių, dėl kurių suaugusieji fiziškai, moraliai ar seksualiai skriaudžia vaikus. Manoma, kad įtakos tam turi tėvų gyvenimo istorija, asmenybės tipas, socialinė ir kultūrinė tėvų gyvenimo aplinka [WWW.kvsc.lt].
Tyrimais įrodyta, kad smurtauja dažniausiai tie, kurie patys vaikystėje buvo skriaudžiami. Menkai patyrę meilės ir šilumos, žiaurų elgesį jie priėmė kaip vieną iš savaimę suprantamų bendravimo būdų. Smurtas ir prievarta dažnai jiems tarnauja kaip būdas išreikšti savo jausmus, kartais net meilę ar globą. Dažnai tokie tėvai vaiko atžvilgiu turi daug neišsakytų lūkesčių, ir kai šie neišsipildo, ieško nesėkmės kaltininko. Juo tampa ne kas kitas, kaip jų pačių vaikas. Būtent ant jų ir išliejamas pyktis, neviltis, bejėgiškumas ir pagieža. Ieškant smurto priežasčių, negalima pamiršti socialinės bei kultūrinės aplinkos įtakos. Nustatyta, kad vaikai, gyvenantys neturtingose šeimose, daug dažniau patiria prievartą nei gyvenantys labiau pasiturinčiose šeimose. Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį. Skurde gyvenantys žmonės nebepajėgia mylėti ir gerbti savęs, vadinasi, ir kitų, o tai geriausia terpė prievartai ir smurtui [WWW.kvsc.lt].