A miskinis taip gera butu analize doc
5 (100%) 1 vote

A miskinis taip gera butu analize doc

Antano Miškinio eilėraščio „Taip gera būtų pagyvent be rūpesčio…” analizė. I bandymas

Sarkastiška šypsena, kreivai žvelgianti į kiekvieną tradiciją, kiekvieną autoritetą, kiekvieną socialinę normą, maištingi žodžiai, užglaistyti skambiomis frazėmis, ironizuojantys posmai, smerkiantys sudaiktėjimą ir subanalėjimą… Jaunas poetas Antanas Miškinis sukelia konfliktą tarp visuomenės ir blaivesnio mąstymo, nepriklausomo nuo Kažkieno nuomonės, Kažkieno norų ar papročių.

Eilėraštis „Taip gera būtų…”, mano nuomone, ir yra tas, labiausiai atspindįs, pirmąjį A.Miškinio kūrybos tarpsnį. Eilėraščio pradžia žada nuoširdžias, išdidžias eiles, tačiau jau greitai galima suprasti, kad autorius juokiasi. Juokiasi iš to, ką mes gerbiam, saugom ir kuo žavimės. Tam tikra prasme jis juokiasi iš mūsų visų.

Visas eilėraštis parašytas tariamąja nuosaka, tuo autorius tarsi parodo, kad šitas kelias – tikslo, meilės ir darbo atsisakymas yra nerealus. Eilėraščio nerealumo įspūdį ir artimumą svajonei sustiprina ir jau pirmieji eilėraščio žodžiai: „Taip gera būtų…” Tuo net eilėraščio žmogui nesuteikiama proga gyventi kupiname spalvų pasaulyje (čia – „teka pilkos upės”). Kita vertus, įdomu skaityti, kaip autoriui pavyko atskleisti savo kūrinyje ne tik svajonę, bet ir patį svajojimą.

A.Miškinis visame eilėraštyje kaip r visoje savo ankstyvojoje kūryboje yra artimas kaimui ir gamtai, tačiau šiuo tuo „Taip gera būtų” skiriasi nuo daugumos A.Miškinio kūrinių – būtent platesne eilėraščio erdve (greta kaimo ir jo gamtos atsiranda kurortas, parkai). Keturiuose posmeliuose mes tikrai galime išvysti lietuviško rudens kontūrus – pilkus debesis, šimtus žvirblių žagaruose, sušalusią žemę, gelstančius parkus, upę. Gamtos vaizdas tampa ir tarytum įžanga eilėraščio žmogaus tariamiems prisiminimams – žvirbliai skatina atsiminti vestuves, o gelsvėjantys parkai – verkiančias mergaites.

Ypač ironiškai eilėraščio žmogus žiūri į jausmus („ko tos mergaitės verkia”) ir vestuves („apygirčiai jaunikiai” veža verkiančią nuotaką). Sulygindamas šias dvi situacijas (ašaromis) eilėraščio žmogus stengiasi parodyti nesibaigiantį užburtą ratą, kuriame neįmanoma rasti laimės, būtent dėl to jis ir siūlo pagyventi be tikslo ir be meilės.

Tuo pačiu A.Miškinio žmogus nori parodyti, kad kartais, pasižiūrėjus į save iš šono, mūsų jaudulys atrodo absurdiškas ir kad jis gali pasibaigti labai greitai. Mergaitės praranda viltį ir paguodą sudužus pirmosioms meilėms, o eilėraščio „aš” šaltakraujiškai laukia jausmų jau-nežinia-kuriai garbinamajai užgesimo. Tuo A.Miškinis tarsi drąsina elgtis kaip jo herojus – žvelgti į viską blaiviau ir pernelyg nesikrimsti. Kita vertus, galbūt herojus niekada nėra turėjęs jausmų kaip tos puolamos mergaitės ir jau vien tuo jis yra skurdus.

A.Miškinis šiame eilėraštyje pateikia ir vieną daugeliui pažįstamą situaciją – kažkam atsitikus mes puolame nerimauti, vertiname dalyką kaip labai svarbų ir reikšmingą. Praėjus tam tikram laiko tarpui iš jo jau juokiamės ir, apskritai, žiūrime į įvykį visiškai kitaip („kaip anekdotą pasakoti tamstai”).

Eilėraščio žmogų galima vertinti įvairiai – nuo objektyvaus iki bejausmio, tačiau kad ir kokį jį priimtume, šis A.Miškinio eilėraštis atrodo šiek tiek keistai. Aš netikiu juo. Aš netikiu, nes A.Miškinio maištingumas atrodo TIK jauno žmogaus pretenzijos keisti pasaulį (rašant šį eilėraštį autoriui buvo xx metų). Jo šiokia tokia arogancija vis tiek išlenda į paviršių. Tai nėra gražu. O gražus pats ėjimas prieš visuomenę, jo juokas, tai, kad jis nesijuokia iš Žmogaus, o juokiasi iš žmonių.

A. Škėmos romano

“Balta drobulė” pasaulis

Parengė Tautvydas Vikšraitis4A

1999 m. 12 mėn. 13 d.

“B. M. T. Broadway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių popiet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu”

Taip prasideda A. Škėmos romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romano protagonisto (svarbiausio vaidmens atlikėjo) poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Nes kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomas beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas.

Išorinis romano veiksmo laikas tetrunka beveik vieną parą. Bet per tas 26 valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savo atminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau užrašytus gyvenimo puslapius. Prarasto laiko kelionėje jis nusileidžia į pasąmonės gelmes, kur randa seniai užmirštus nustumtus, užslopintus buvusio gyvenimo fragmentus. Įtempęs valią ir silpstančias sielos jėgas permąsto dabartį, pasaulį ir pats save. Jis gal nėra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas, žvelgiąs į gyvenimą savom akim. Jis nuolat kovoja prieš melą ir falsifikaciją, kurią mato ir aplinkoj ir savyje. Jis be atvangos ieško priemonių įprasminti savo spurdėjimui beprasmiškai atrodančioj realybėje ir bando nugalėti vienatvę, kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo dalia.

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 846 žodžiai iš 1491 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.