Ištraukos iš A. Vaičiulaičio romano „ Valentina“ analizė ir interpretacija
Antanas Vaičiulaitis- vienas žymiausių lietuvių rašytojų, novelistų, priklausantis ir teigiantis neorealistinę literatūrą. Jo kūrybai būdinga realaus ir mistinio, magiško pasaulio paralelė, puošnus stilius, rėmimasis pasaulinės kultūros šaltiniais, stilizacija. Žinomiausias jo noveles- „ Rogės“, „ Pelkių takas“, „ Tavo veido šviesa“- nedvejojant galima priskirti neorealistinei literatūrai. Pats žinomiausias A. Vaičiulaičio kūrinys- poetinis romanas „ Valentina“. Šiame romane taip pat atskleidžiamas magiškasis realizmas, sprendžiamos nelaimingos meilės ir kančios problemos. Ištraukoje ypač atsispindi A. Vaičiulaičio novelistikos bruožai- atskleidžiamas magiškas pasaulis, akcentuojama mirties aliuzija. Tad kaip per nerealaus ir tikroviško pasaulio sugretinimą atskleidžiami ateities įvykiai, t.y. Valentinos mirtis?
Ištraukos kontekstas- poetinio A. Vaičiulaičio romano „ Valentina“ dvyliktasis skyrius „Valentina“, kuriame atskleidžiamas pagrindinės veikėjos dramatizmas, sunkaus ir skaudaus pasirinkimo problema. Artimuoju kontekstu nusakomi skyriaus pradžioje vykstantys įvykiai: Valentina išeina pasivaikščioti, atsisėda kryžkelėje ir mąsto apie savo tolesnį gyvenimą, reikiamybę pačiai pasirinkti savo kelią- tekėti už Modesto, likti su mylimu Antanu ar nieko neskaudinant pasitraukti į vienuolyną. Ištraukos tema- Valentinos mintys apie ateitį, jos grįžimas namo ir rymojimas prie lango. Visoje ištraukoje realaus pasaulio vaizdas derinamas su magiškuoju, fantastiškuoju. Per šią paralelę aiškėja nelaimės, mirties nuojauta.
Ištrauka pradedama realiu vaizdu: Valentina nė nepajunta, kaip ateina vakaras ir ima temti. Prie vakaro vaizdo minimas ir griežlės balsas: „ Dobiluos rėkė griežlė“. Kylanti tamsa ir paukščio rėkimas- nelaimės artėjimo simboliai. Iš retorinio Valentinos sakinio: „ Dieve tu mano, aš nieko, nieko nežinau“, galima suprasti vidinę Valentinos būseną. Ji jaučiasi pasimetusi, atsidūrusi beviltiškoje situacijoje, nežinioje. Aprašomas jos mąstymo apie ateitį beprasmiškumas ir nesugebėjimas apsispręsti: „ buvo atsisėdus rasti kelio, apsispręsti; ji nieko nerado“. Čia kelio simbolis reiškia gyvenimo kelią, dėl to Valentina ir jaučiasi prastai, nes vis nesugeba tvirtai apsispresti dėl savo ateities. Staiga nuo realaus vaizdo peršokama preie magiškų, metafiziškųjų dalykų: Valentina jaučia artėjant sprendimą kaip visų tų kelių ir jais važiuojančių traukinių katastrofišką susidūrimą: „ Visi keliai susikirs, susimuš kaip įsibėgėję traukiniai; ir svies ją nežinia kur“. Šioje vietoje Valentinos emocijos išauga. Tai pasireiškia sušukimais ir retoriais klausimais: „O, kad taip neatsitiktų! Tačiau kodėl savaime dalykai negali išsilyginti?” . Tuomet vėl grįžtama prie tikrovės: „ Iš žemės dvelkė šiurpas, ir šaltis supurtė ją“. Realus pasaulis vaizduojamas tamsus, niūrus ir šaltas: „ dvelkė šiurpas“, „ šaltis“, „ pagirio prieblanda“. Grįžimo namo metu ji girdi, kaip kažkur toli „graudeno armonika“. Tai, kad šis garsas Valentinai pasirodo silpnas, lėtas, graudenantis ir tolimas, reiškia džiaugsmo nebuvimą jos pačios mintyse, gyvenime. Taigi neharmoniškas ir neigiamas dviejų- tikrovės ir metafiziškojo- pasaulių vaizdavimas atskleidžia nelaimės nujautimą, mirties artėjimą.