19** m. gegužės 17 d. mirė geriausias mano draugas Liudas Vasaris. Poeto literatūriniam palikimui sutvarkyti buvo sudaryta komisija, į kurią patekau ir aš. Man buvo pavesta susipažinti su velionies archyvu ir rankraščiais. Tuoj po laidotuvių ėmiausi darbo. Medžiagos pasirodė daug: laiškų, dienoraščių, paskaitų, pranešimų ir kalbų, niekur nespausdintų, švariai mašinėle perrašytų eilėraščių, pora dramų.
Mano dėmesį ypačiai patraukė storas, didelio formato, kietais viršeliais sąsiuvinis, kurio pirmajame puslapy stambiomis raidėmis buvo užrašyta antraštė „Į šviesią buitį“. Pavartęs sąsiuvinį, tuojau supratau, kad čia esama autobiografinio pobūdžio veikalo, pusiau dienoraščio, pusiau atsiminimų, nušviečiančių paskutinįjį poeto gyvenimo laikotarpį.
Bevartydamas ir beskaitinėdamas kitus rankraščius, aptikau pluoštą vienos jaunos moteries – ir man gerai pažįstamos – laiškų ir Vasario žmonos dienoraščio nuotrupų. Kai visus tuos rašinius perskaičiau, pamačiau, kad jie vienas kitą nuostabiai papildo ir sudaro gana darnią visumą – įdomų psichologinį romaną iš Liudo Vasario gyvenimo.
Šitas radinys mane labai nudžiugino. Aš pats kadaise esu parašęs romaną „Altorių šešėly“, kuriame panaudojau nemaža medžiagos iš savo draugo išgyvenimų. Romanas liko kaip ir nebaigtas. Tiesa, Liudas Vasaris, kaip jis romane pavaizduotas, išsiveržia iš „altorių šešėlio“, bet pats jis taip ir lieka savo gyvenimo vidury tarsi kokioj kryžkelėj. Mane, tikiuosi, kad ir daugelį romano skaitytojų, domino tolimesnis Vasario likimas, ar jo išsivadavimas buvo pilnutinis, į kokius buities horizontus tas išsivadavimas atidarė jam kelią, ar, vaizdingiau kalbant, besileidžiant jo gyvenimo saulei, tirštėjant ir ilgėjant visų daiktų šešėliams, taip pat ir pailgėjęs „altorių šešėlis“ nekrito skersai jo gyvenimo tako ir neaptemdė tų buities viršūnių, į kurias jis nuo pat jaunų dienų veržėsi.
Šias mintis aš ne kartą esu jam dėstęs, prisipažindamas, kad noriu rašyti ketvirtąją romano „Altorių šešėly“ dalį. Jis kantriai išklausydavo mano išvedžiojimų, bet kuo griežčiausiai drausdavo dar kartą liesti jo gyvenimo temą literatūroje. Jis buvo labai nepatenkintas ir pirmomis romano dalimis ir ilgai ant manęs pyko, kam aš jį padariau literatūriniu personažu, net ir pavardę mažai tepakeitęs. (Tikrosios jo pavardės aš nė čia nesakysiu.)
Mudviejų pasikalbėjimai dažniausiai vykdavo jo bute, Antakalny, iš kur atsidarydavo puikus vaizdas į miestą ir Neries pakrantes. Vasaris mėgdavo tysoti aukštielninkas plačioje sofoje, rūkydamas cigaretę, o aš įsikurdavau fotely jo kojūgalyje, vartydavau žurnalą arba kokį meno albumą, kokių jis daug turėjo, gėrėdavausi matomu pro langą vaizdu ir stengdavausi įtraukti savo draugą į atviresnį pokalbį.
Ne visuomet man tai pavykdavo. Vasaris buvo nekalbus, užsidaręs, į mano klausimus atsakydavo trumpai, pats jokios žodingesnės temos nepradėdavo, ginčų vengdavo. Mudu dažnai tylėdavom, pasikeisdami viena kita nereikšminga pastaba. Aš prie to buvau pripratęs, manęs ta tyla nevaržydavo.
Kartais aš išsivadindavau jį pasivaikščioti kur nors į Vilnelės atkrantes, Gedimino kalną arba Belmontą. Jis, nors vyresnis, pasirodydavo už mane ištvermingesnis, trypdavo žvaliai, rankas susimetęs už nugaros, truputį pasidavęs į priekį ir nuleidęs galvą, ypačiai jei būdavo susimąstęs. Esant gražiam orui, jis eidavo vienplaukis, ir vėjelis taršydavo jo gerokai paširmėjusius, bet dar vešlius, ilgus plaukus. Jis mėgdavo eiti greitai, ir aš vos suspėdavau kulniuoti greta jo savo skaudamomis kojomis, lazdute pasiramsčiuodamas.
Susiradę tinkamą vietelę užuvėjoj, sėsdavom ant žolės arba ant akmens ir kurį laiką gėrėdavomės nuostabia Vilniaus panorama. Mudviejų pasivaikščiojimai dažniausiai įvykdavo apie pavakarę. Miestas skendėdavo pilkšvai melsvose ūkanose ir šešėliuose. Po mūsų kojomis, žemai, šnarėjo Vilnelė, vinguriavo Bernardinų sodo takai, toliau iš rusvų senoviškų stogų mišinio kilo į viršų Bernardinų, Šv. Onos, Šv. Mykolo bokštai, dar toliau į kairę ir į dešinę tirštėjančiose ūkanose dunksojo miestas su kitais bokštais, iškilusiais viršum papilkavusios stogų jūros.
Jausdamasis apgaubtas ir sujungtas su savo draugu bendros nuotaikos, aš bandydavau prasiskverbti giliau į jo sielą, į jo vidaus pasaulį.
– Tavo gyvenimas, Liudai, – sykį pradėjau aš, – kaip šitas miesto vaizdas. Iš tolo ir iš aukšto žiūrint daug jame pilkumos, ūkanų, bet žiūrėk, kiek nuostabių spindinčių viršūnių prasimuša iš tų ūkanų. O ir ūkanose rastum daug įdomių dalykų. Tavo gyvenimas nėra turtingas nepaprastų įvykių, nuotykių, bet savo viduje tu esi išgyvenęs daug klaidžiojimų, vingių ir širdies neramumų.
– Taip, brolau, išgyventa nemaža, – sutiko jis.
– Bet pagaliau tu radai savo kelią. Tu nurimai, įsitvirtinai gyvenime, jautiesi pasiekęs savo tikslą.
– Tu taip manai?..
– Visi taip mano, kurie tave pažįsta.
Jis karčiai šyptelėjo.
– Visi taip mano, kurie manęs nepažįsta. Keista, kad ir tu prie tokių priklausai.
Prisipažinsiu, kad aš ne visiškai taip maniau. Aš tokiu būdu norėjau vien paskatinti jį atviriau pasisakyti.
– Matau, kad tave kažkas slegia. Tu man nepasipasakosi atviriau, kas tave kankina?
– Gal kada vėliau. Dabar dar ne laikas.
Nieko jis man nepasipasakojo nė vėliau. Ir niekad, deja, savo širdies nei man, nei kam kitam jis jau nebeatvers. Jo jau nebėra. Ilgainiui aš pats daug ką pastebėjau ir supratau. Bet neužbėgsiu įvykiams už akių. Jei mano draugas nutilo amžinai, tai tegul prabyla jo mintimis ir jausmais šie jo palikti lapai.
…Man sukako 60 metų. Tokios sukaktys rašytojui paprastai veltui nepraeina. Nepraėjo nė man. Draugai ir gerbėjai – tikrieji ir apsimetėliai – suruošė viešą iškilmingą minėjimą su kalbomis, sveikinimais, linkėjimais, dovanėlėmis. Turėjau kalbėti ir aš – atsakyti, dėkoti. Viso to neminėsiu. Nesvarbu, ką man sakė nė ką aš sakiau. Įdomesnio turinio, gilesnės prasmės tokiais atvejais būva nedaug. O vis dėlto kažkas širdy paliesta, kažkas pakilnota – ir štai lig šiol negaliu nurimti. Praeitis prabyla, ir dabartis jai atsiliepia. Praeity mestas grūdas išaugo į didelį augalą, pražydo ir mezga vaisių. Seniai jau užmezgė. Baigia nokti ir greitai nukris. 60 metų!