Antanas Škėma- vienas iškiliausių dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūros modernistų išeivių, pasirinkęs gana savitą kūrybos kelią. Jis griežtai neigė egzodo literatūros konservatyvų uždarumą, stengėsi meninį žodį paremti Vakarų mentalitetu, taip išgaudamas radikalių modernumo apraiškų spektrą, nuspalvinusį ir lietuvių literatūros dramą, ir prozą. Škėmos kūriniams būdinga kūrybos būdų maišatis, apimanti postmodernizmo niuansus, siurrealizmo pasąmonės vaizdinių šėliones, ,,sąmonės srauto” antilogiką, kurie visi drauge kuria melodramatiškai kontrastingą ir kompoziciškai nevientisą, tačiau itin autentišką ir ekspresyvų stilių. Romanas ,,Balta drobulė”- vienas geriausių Škėmos kūryboje, tad nenuostabu, kad čia atsispindi visa rašytojo ypatumų gama. Romanas pulsuoja dinamika: čia, įrėminta detalizuoto aplinkos piešinio, nešama vidinių būsenų ir monologų- dialogų tėkmės, ,,košiama” per pasąmonės erdvę, gulasi vieno žmogaus gyvenimo istorija, svarstomos individo sielos, talento ir menkystės problemos šių dienų pasaulyje- visa tai atsispindi ir ištraukoje, kurią nagrinėsiu.
Trys pirmieji ištraukos sakiniai- trumpos tezės, glaustai supažindinančios skaitytoją su pasakotojo vidine būsena. Pati pradžia- trapus ,,norėčiau”. Pasakotojas, kalbėdamas lyg ir pats su savimi, ,,apsinuogina” prieš skaitytoją, atveria savo svajų labirintus svetimai akiai, bendrauja betarpiškai, pirmuoju asmeniu. ,,Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde,”- ką sako toks troškimas susitapatinti su šiais gamtos motyvais? Tai- siekis atsiriboti nuo savęs, savojo fizinio, tačiau iš dalies ir dvasinio pavidalo, lyg atminimu apie buvusį kūną pasiliekant akis ir pojūčius, tačiau išsižadant jausmų, apsiribojant vien logišku aplinkos stebėjimu ir analize. ,,Tenoriu stebėti ir žinoti stebėjimą,”- ši būsena pati primytiviausia iš esančių visatoje, dar vadinama egzistencija arba vegetacija. Tai- lyg būsena augalo, pranašesnė vien regos pojūčiu. Tačiau pasakotojas staiga suvokia tokios būsenos siekio beprasmybę: ,,Bet man sunku pavirsti mašinos sraigtu”. Kažkas dar yra likę, kas trukdo ramia širdimi nutraukti visus ryšius su pasauliu ir atsiduoti nešališkai, objektyviai analizei. Tas ,,kažkas”- Elena. Jos kupini nepasitenkinimo kumščių dūžiai vis dar aidi pasakotojo pasąmonėje, neleisdami išeiti, palikti, atsiriboti. Tie dūžiai- lyg trapus ir plonas sąsajų siūlas, laikantis pririštą prie gyvenimo, kuris jau taip netoli nuo absurdiško egzistavimo ribos. Atsiveria tarsi du keliai (abu- beveik neįmanomi, įmanomas tik nuolatinis balansavimas tarp jų, stengiantis nenukristi vienon ar kiton pusėn); leistis kūniškų aistrų valdomam ir ,,išspausti” keletą kūrybos lašų iš savęs arba atsiriboti nuo pasaulio, likti su savimi ir stengtis iš egzistencijos be sukrėtimų išgauti nors ką nors panašaus į kūrybą, į kūrinį. Ryški retorika leidžia skaitytojui suprasti, kad pats pasakotojas- veikėjas- supranta abiejų situacijų neįmanomumą, ribotas galimybes bent pradėti kurios nors vienos siekti. ,,Tebenoriu rašyti”- visas būties tragizmas telpa šioje frazėje. Kūrėjas nori kurti, nesvarbu, kokia to kaina ar rezultatai, nesvarbu, kad galbūt nieko neišeis- niekas nesvarbu…