Autoriu

Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizė

Nė vienas grožinės

literatūros kūrinys negali prilygti unikaliajam K. Donelaičio kūriniui

“Metai”-

himnui lietuviškam žodžiui, gimtajai gamtai, lietuvybės skleidėjams

nutautėjusiame krašte. Tai lyg pirmasis negandų vėjuose išaugęs ir įleidęs

tvirtas šaknis medis, kurio užuovėjoje savo lapelius pradėjo kelti kiti

lietuviški kūriniai, kurie pražydo gražia, miela, skambia protėvių kalba.

“Metai”- tai lašas gyvybės merdinčiai lietuvių kalbai, kuria šiandien

kalbame.

Ši poema pažadino vos gyvą lietuvių tautinę savimonę, pareigą, išdidumą,

ryžtą

kovoti už tautos laisvę, nevaržomą žodį, už tai – ką žmogus gimdamas

privalo

turėti. Todėl šioje poemoje pasireiškia humanizmo idėjos, kurios išaukština

žmogų (humanizmas – žmogaus samprata, teigianti, kad žmogus yra savita

dvasinė

būtybė, išsiskirianti iš gamtinių būtybių pasaulio). “Metai”- tai didaktinė

–

moralinė eiliuota poema. Ją sudaro keturios giesmės, atitinkančios metų

laikus.

Poeto meninė kalba pasireiškia senoviškų žodžių, jaustukų, ,mažybinių –

maloninių žodelių, personifikacijų vartojimu. K. Donelaitis labai įžvalgus,

puikiai išmanantis kaimo darbus, buitį, papročius, gamtą. Poema parašyta

hegzametru. Ši poema – tai pagrindinis poeto gyvenimo tikslas, kuriuo

įgyvendinama pagrindinė jo idėja – skelbti lietuvišką žodį. Didžiausia

vertybė –

laisvė. Kūrinyje autorius stengiasi įsiskverbti į žmogaus ir gamtos

santykius,

tad vaizdai alsuoja meile gamtai, žmogui. Parodomas būrų sąmonėjimas. Erdvė

plati, apimanti “Vyžlaukio” valsčių. Laikas – visi metų laikai, nuo kurių

priklauso kūrinio nuotaika.

Šioje ištraukoje oratoriškai prabyla

“vėžlybasis” būras – Lauras, kuris išdidžiai, “ant kumpos lazdos pasirėmęs”

šlovina Dievą, dėkoja už pavasarį – gamtos pabudimo šventę. Jis nepamiršta

padėkoti už gerą gyvenimą, sveikatą, gamtos dovanas. Vėliau pasakotojas

nuspalvina gamtos peizažą vasaros metu. Čia, kaip ir kitose dalyse suskamba

saulelės ėjimo leitmotyvas. Ji yra nuolatinis būrų palydovas, nuo kurios

priklauso jų gerovė. Saulelė sugyvinama (personifikuojama), jai suteikiama

ne

tik gyvybė, bet ir kai kurios žmogaus ypatybės: ji kupina užuojautos būrams

bei

žaismingumas, kuris maloniai pradžiugina kiekvieną būrų širdį. Tai tarsi

galinga

gamtos širdis, nuo kurios priklauso augalų, gyvulių, žmonių egzistencija.

Įžvalgus Lauro žvilgsnis nukrypsta į mieliausius saulelės šlovintojus –

paukštelius. Jų skambios giesmės virpina jo širdį, sukelia pakilią

nuotaiką,

džiaugsmą. Žodeliai “ak”, “vei” pabrėžia gėrėjimąsi gamta. Toliau liejasi

seno

žmogaus apmąstymai apie visa, kas gyva. Jis mąsto apie gyvenimo ir mirties

prasmę, gyvybės pradžią lygindamas su pumpuru – gyvybės, grožio nešėju. Jis

iškyla, bręsta, peržydi, užaugina savo vaisius ir baigia “amžį”. Pumpuras

išskleidžia gėrio žiedą, o žmogus skleidžia ir blogio spindulius. Žmonių

gyvenimai prilygsta žolelėms: užauga, pražysta, užaugina vaikus ir

pasitinka

mirtį. Žolelėms ji dalgis, žmogui – giltinė. Lauras suvokia, kad nieko

šiame

pasaulyje nėra amžino: viskas turi pradžią ir pabaigą – tai lemtis, kuri

duota

dievo. Šis “vėžlybas” būras analizuoja visą gyvenimą, prisimindamas

jaunystę,

brandos kelią, kuriuo teko nueiti. Jo patirtis leidžia suprasti, kad žmogus

kilęs iš gamtos. Labiausiai išaukštinamas lietuvių bruožas –

sąžiningumas./> Visi poemoje esantys būrai skirtingi, tačiau juos visus

vienodai sieja

laisvės troškimo ryšys, nepriklausoma tautinė savimonė. Jie supranta, kad

žmogus

iš prigimties laisvas. Nors būrai skirtingi, bet jų visų moralė remiasi

dešimties Dievo įsakymų nuostatomis. Todėl jie apdovanojami Dievo, kurio

palaima

siunčiama per gamtą – saulelę. Kiekvienas turi savo gyvenimo kodeksą,

kuriuo

remiasi. Atskleidžiama kiekvieno veikėjo moralė, kuri mūsų mintis nukelia

ne

vien į kitus, bet ir į save. Suvoki, ką reikia ugdyti, o ką slopinti. Todėl

K.

Donelaičio “Metai” ugdo kiekvieno skaitytojo moralę.

Maironio

eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizė

Dvidešimto amžiaus pradžioje

sutvisko nauja šviesa, nušvietusi kiekvieno lietuvio gyvenimo tikslą,

sujaukusi

pasyvų mąstymą, sudrumstusi giliausias pasąmonės erdves, sukėlusi praeities

didybės ir nuoskaudų akimirkas, privertusi “atsimerkti” ir žvelgti ne vien

į

praeitį, bet ir į ateitį… Tai – Maironis – didžiausias ir stipriausias

lietuviško orumo žadintojas, atsakomybės, pareigos, pasiaukojimo Lietuvai

šauklys. Jo raginimas kovoti už laisvę – brangiausią tautos turtą,

nuskriejo

kaip aidas, kuris tvirtai skambėdamas sutvirtino kiekvieno lietuvio drąsą,

ryžtą, valią vardan Lietuvos. Tad nenuostabu, kad Maironis vadinamas

tėvynės

meilės dainiumi. Maironio poezijos nemirtingumas slypi skambume, romantinio

Lietuvos vaizdavime, Praeities įvykių sužadinime, raginime kovoti už

laisvę,

didingame šlovinime.

Eilėraštis “Išnyksiu kaip dūmas” yra meditacinis, su

giliu susimąstymu. Kiekvienas posmelis turi vis kitokią “išnykimo” prasmę,

atskleidžia naują vaizdą.
Kūrinys kupinas retorinių sušukimų ir klausimų,

kurie

paaudrina eilėraščio nuotaiką. Tai lyrinio “aš” apmąstymai, kurie

pasireiškia

sudėtingomis filosofinėmis mintimis apie laikinumą, emocijas, kančią,

paliktų

giesmių reikšmę ir užtarnautos garbės likimą. Vidiniu monologu

atsiskleidžia

dvejojimas, vidinės nuotaikos kaita, nerimastinga siela. Lyrinio “aš”

tiesumas,

nesulaikoma dvasia, veržimasis kilti į žvaigždes pro kančių kelią parodo ir

skyrybos ženklai: šauktukai, klaustukai, daugtaškis. Vidinė įtampa, dvasios

nepastovumas, nuotaikų kaita dar labiau sureikšmina kraštutines lyrinio

“aš”

mintis. Tezėje “Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo” išryškėja požiūris į

gyvenimą, nesutramdomą jo tėkmę, galią ir asmenybės likimą laike. Tačiau jo

mintys kyla ne tik apie save, bet ir kitus: “Tiek tūkstančių amžiais

gyveno,

kentėjo…”. Neįvardintieji – kovoję už laisvę, kalbą, žemę, vilgytą jų

krauju.

Bet ar kas nors apie juos pagalvos, susimąstys, supras, kiek čia kentėta,

kovota? Ar kas atsimins didvyrius, kurių iškovotu laisvu žodžiu kalbame?

Poeto

mintys kyla į kitų kultūrų veikalus, narsius vyrus. Iš gilaus filosofinio

apmąstymo jis sugrįžta į realybę, kurią papildo naujos emocijų bangos.

Nerimastinga siela kelia naujus retorinius klausimus: “O kas mano kančios?

Ar

tas įkvėpimas?”. Eilėrašty ieškoma pasiaukojimo, kovos prasmės, keliančios

dvasinę kančią. Atsiskleidžia mąstymas apie kančią, kuri “kraują sujudina”,

abejojimą dėtomis pastangomis, gyvenimą, kuriam “nebeužilgo kapai”? Tai

pagrindinė kūrinio problematika, kuri neduoda lyriniui “aš” dvasios

ramybės. Jis

pradeda suvokti, kad įkvėpimas, kurio pagalba kuriamos giesmės, ir yra

kančia.

Tačiau ji sulyginama su viltim, žvaigžde, šviečiančia iš tolo – tai poeto

įdėti

romantizmo įvaizdžiai. Vėliau žvelgiama į garbės reikšmę žmogui. Ji

lyginama su

šešėliu, “kuris bėga greta”, tačiau ji kaip ir žmogus – laikina. Čia

išryškėja

pagrindinė kūrinio prasmė, kuria poetas išreiškia savo darbų, garbės

laikinumą

žemėje.

Maironio didžiosios žmogiškosios vertybės yra meilė tėvynei,

gamtai. Lyrikoje jis poetizuoja liaudies žmogų, etninį lietuvių charakterį.

Liaudies žmogaus paveikslas, būdingas Lietuvos kraštovaizdis ir istorinė

praeitis sudaro Maironio Lietuvos vaizdą – jo poezijos pagrindą. Tačiau

kokia

Lietuva dabar? Kokie mes tapom? Ar mes verti Lietuvos?

Šatrijos Raganos

apsakymo “Irkos tragedija” Analizė

Kiekvienas rašytojas yra kažkuo įdomus

ir traukia savo kūryba. Iš kiekvieno kūrinio pasimokome, sužinome daug

naujo,

neatrasto. Kiekviename iš jų surandame skirtingą vertybių sistemą. Jos mums

diegia grožį, estetikos pagrindus. Šiame, mūsų gyvenimo tarpsnyje,

svarbiausios

vertybės yra mokslas, kultūra, menas. Todėl įdomu lyginti ir analizuoti Š.

Raganos apysakas, nes šių kūrinių vertybės ypač aktualios šiandien.

Didžiausią

dėmesį rašytoja teikia knygai – Mokslo ir žinių šaltiniui. Tai didžiausia

ir

vertingiausia žmonijos vertybė. Laimę papildo ir grožio pasigėrėjimai,

kuriuos

Š. Ragana diegia kultūros ir muzikos teikiamomis dvasinėmis gėrybėmis.

Tačiau

šios rašytojos nuostatos subyra apsakyme “Irkos tragedija”. Nors kūrinio

idėja

graži (vaikas moka mylėti ir turi būti mylimas ir reikalingas), bet siužeto

raida yra minorinė, skaudinanti jaunos mergaitės širdį. Nors ji dar maža,

tačiau

turi savo pasaulį, lakią vaizduotę, svajones, tikėjimą, meilę gamtai bei

gyvūnams. Mažoji Irka yra klusni, jautri, ryžtinga, drąsi, mandagi,

vieniša,

skaudžiai išgyvenanti tėvų skyrybas. Vaikystė – tai gyvenimo tarpsnis, kai

žmogus dar nesuvokia įvairių dalykų. Joje formuojasi charakteris, gyvenimo

samprata bei požiūrį į pasaulį. Jautrumas – stipriausias vaikų bruožas.

Todėl

jaunas žmogus yra ypač pažeidžiamas. Nors Irka maža, tačiau suvokia daugelį

dalykų, žino savo leistinas ribas. Tad nenuostabu, kad Irkos nuoskauda ypač

didelė. Apsakymo problematika atsiskleidžia Irkos vienišume, O

impresionizmas –

Mergaitės įspūdžiuose, kuriuos sukuria naujos situacijos, gamtos

paslaptingumas.

Ji yra artimiausia Irkai: šunelis, saulutė, žvaigždės. Tai yra dėl to, kad

mergaitė praleidžia daugiau laiko su ja, negu su tėvais

Vinco

Mykolaičio–Putino eilėraščio “Tarp dviejų aušrų” analizė

Vincas

Mykolaitis–Putinas – lietuvių tautos grožinės, simbolistinės literatūros

klasikas, kurio kūryba užima ypatingą, išskirtinę vietą lietuviškoje

raštijoje…

Tai didingiausias ir garsiausias mūsų krašto intelektualiosios

literatūros skleidėjas. Jo neužmirštama kūryba lyginama su žymiausių šios

literatūros krypties atstovų darbais. V. Mykolaičio-Putino eiliuotoje

kūryboje

aukštinamos bei plėtojamos antikinės literatūros idėjos, kurios aukština

valingą

ir drąsų, laisvą ir pasitikintį savo jėgomis žmogų, kurio gyvenimo esmė –

protinis tobulėjimas, mokslo, meno pasiekimai, kuriuos jis paspartina

veikdamas

tvirtai, valingai, pasiaukojančiai. Tad nenuostabu, kad V. Mykolaičio-

Putino

eiliuotoje kūryboje atsiveria mitų, legendų įvaizdžiai, o romantinėje ir

filosofinėje lyrikoje
amžinosios žmogaus problemos (gyvybės,

laiko,

žmogaus vietos gamtoje, visatoje). Taip pat iškyla tragizmo, heroizmo

motyvai,

kuriuos išryškina simbolių reikšmių prieštaringumas, sustiprinantis loginį

ir

emocinį įspūdį – tai rašytojo vartotos antitezės. Laisvė ir nelaisvė,

visagalė

meilė ir gilus sielvartas, beribis liūdesys ir didžiausias džiaugsmas –

pagrindinės poeto priešpriešos. Jis šlovina nesuvaržytą, po sielvarto bei

katarsio išgyvenimo nušvitusią, nuskaidrėjusią sielą. Todėl Putino kūryba –

tai

ėjimas į žmogų, į gamtą, nuolatinis dvasinis atsinaujinimas, atgimimas,

grįžimas

prie amžinųjų būties, Dievo temų.

Eilėraštis “Tarp dviejų aušrų”

priskiriamas ankstyviajai poezijai, išreiškiančiai veržimąsi, atitrūkimą iš

pilkos kasdienybės į romantinį gamtos ir svajonių pasaulį, neramios širdies

skundą, vidinius dramatinius subjekto prieštaravimus. Eiliuotoje kūryboje

vyrauja vidinių išgyvenimų analizavimas, apmąstymas. Eilėraščio pirmosios

eilutės atveria paslaptingą, mistinį pasaulį, kuris sulyginamas su pasaka.

Kūrinio vieta tiksliai neįvardinta: “tarp dviejų aušrų”… Čia sugretinti du

simboliai, kurių sintezė suteikia naują, netikėtą, neatrastą reikšmę. Aušra

–

tai pirmųjų saulės spindulių liepsna, pasiekianti tamsiausias pasaulio

erdves.

Tai tarsi gėrio ir blogio kova, paliekanti išnykstančius pėdsakus danguje.

Ši

vieta – tarsi pasaulio kraštas, idealumo viršūnė, proto išsilaisvinimo

aukščiausias taškas. Tik “tarp dviejų aušrų” lyrinis subjektas pajunta

“tolimą”,

“paslaptingą”, “nesibaigiamą”, “vientisą” būtį. Lyrinio “aš” siekimo

tobulėti,

pažinti, regėti idealas – “visareginčios” akys, kurios atskleidžia Dievo

galią.

Čia laikas neegzistuoja, tik “nuspėji besiartinančią šviesą”, pamatai

praeities

vaizdus, artėjančius “kaip seniai girdėtų giedojimų aidai”. Lyrinio

subjekto

glūdumoje esantys dangaus ir šios žemės pradai leidžia suprasti savo

unikalumą,

menkumą ir kartu esančią didybę. Šiame pasaulyje visi daiktai keičia savo

materiją, formą, reikšmę, suteikiančią lyriniam “aš” nežinomybės,

dvejojimo,

blaškymosi. Todėl didėja įtampa, sumaištis, jausmų prieštaringumas, kuris

išaugęs į disonansus sudrebina visą vidinį pasaulį, dar labiau atskirdamas,

supriešindamas “viršūnes” ir “gelmes”. Simbolių opozicijos sustiprina šio

eilėraščio reikšmę, sukuria jos daugialypiškumą. Ypatingai svarbi detalė:

“dvi

aušros”, “visareginčios akys”, “žvilgantys bokštai”, “giedojimų aidai” –

visa

kartu, šalia, o lyrinis “aš” vienas. Todėl ši problematika jam neduoda

stabilumo, ramybės bei jausmų dvasinės harmonijos.

Vinco Krėvės

apsakymo “Raganius” analizė

Labiausiai Vincas Krėvė mylėjo savo vaikystės

kaimą, paskendusį miškuose, apsuptą ežerų ir kalvelių. Apsakymų rinkinyje

„Šiaudinėj pastogėj“ ir novelių apysakoje „Raganius“ iškyla spalvingas ir

ryškus

XIX a.pab. – XX a. pr. Dzūkijos kaimo paveikslas. Rašytojas žmonėse ieškojo

gerumo, taurumo, šviesos. Jam rūpėjo principai, gėrio ir grožio supratimas.

Jie,

išlaikę natūralią prigimtį, būdingą kaimo žmogui, keri kiekvieną

skaitytoją.

Meniniu požiūriu vienas iš vertingiausių yra apsakymas „Raganius”. Šiame

apsakyme rašytojas vertina žmogaus pasaulio vienybės suvokimą, artumą

gamtai.

Jis supranta senosios kartos pranašumą, įžvelgia jos didžiulį ir

nepaprastai

turtingą dvasios lobyną, sielos taurumą…

Apsakyme „Raganius“ rašytojas

vaizduoja seną skerdžių Gugį, kuris nėra pamaldus, mėgsta išgerti. Tačiau,

nepaisydamas šių ydų, V.Krėvė parodo, kad Gugis yra daug geresnis ir

tauresnis

už pamaldų ir stropųjį kaimo ūkininką Kukį. Jis savo iškalbingumu net

pasiekia,

kad būtų įleistas dangun. Čia rašytojas dar kartą parodo Gugio širdies

gerumą:

skerdžius atkakliai reikalauja, kad šv.Petras įleistų dangun ir Kukį, nors

šis

ne kartą savo kaimyną piktai apibarė. Gugis atleidžia Kukiui visas

skriaudas,

nes „jis nekaltas, kad jam dievas davė tokį būdą.“

Taigi V.Krėvė savo

apsakymuose su didele pagarba, meile ir pasididžiavimu vaizduoja gerus

žmones.

Rašytojas puikiai suvokia jų beribį dvasios pasaulio turtingumą, gilaus

tikėjimo

prasmę, trapių ir jautrių sielų grožį…

Vinco Krėvės dramos

“Skirgaila” analizė

V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai

įvykiai ir asmenys,- keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos

savarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik

atėjusios

krikščionybės. Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo. Rašytojas kūrinyje

siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir valdovo

konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyje. Čia

atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus vyskupo Henriko

Mazoviečio,

o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas ir

Keleris.

Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie

senus ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir

pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip
prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje,

supranta,

kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo dievo, nes

jis

jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. Skirgaila nutaria priimti naująjį

dievą,

bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų. Skirgaila

niūriai

žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs su didelėmis

valstybinio

gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuose

prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nemato

idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai suprantantis

priešų

intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovas mažai atsižvelgia į

kitų

nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Skirgaila valdovo

išmintimi pranoksta savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to

sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų,

nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija.

Šios

dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringi

jausmai,

aistros, siekimai. Tai labai sudėtingi charakteriai, kuriuose susipynęs

gėris ir

blogis, dideli užmojai, meilė ir neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes

pamatome, ko vertas veikėjas, kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo

žingsnis labai gerai psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų

charakteristikomis V. Krėvė mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti

senųjų laikmečių žmogų, skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti