Dantė yra tarsi kertinis akmuo, ant kurio kuriama Europos literatūros tradicija. Kultūros istorikų vadinamas paskutiniu viduramžių ir pirmuoju naujųjų laikų poetu. Savo amžininkų buvo vertinamas prieštaringai: vieni jį prilygino Vergilijui, kiti reikalavo iškasti palaikus, sudeginti ir pelenus išbarstyti. Žymiausią savo kūrinį “Dieviškąją komediją” (pats poetas ją vadino tiesiog “Commedia”) baigė rašyti prieš pat savo mirtį – 1321. Pirmąjį poemos komentarą 1322 metais parašė Dantės sūnus, o 1373 metais Florencijos bažnyčioje – Bokačas. Iki 1400 metų jau buvo parašyta ne mažiau kaip 12 detalių jo kūrinio komentarų, skelbiamų greta paties teksto. Komentuoti, t. y. analizuoti “Dieviškąją komediją” buvo tiesiog garbės reikalas. Vien rankraštinių kopijų iki spausdinimo staklių išradimo buvo žinoma apie 600. Penkioliktajame amžiuje suklestėjus knygų spausdinimui Dantės kūrinys tapo dar plačiau prieinamas. Poetas pradėtas vadinti dieviškuoju poetu. 1555 metais Venecijoje buvo prabangiai išleistas kūrinys su pridurtu prie originalaus pavadinimo epitetu “dieviškoji ”. Nuo tada jis taip ir vadinamas.
Dantė labai gerai pažino antikinę kultūrą: atidžiai tyrinėjo Aristotelį, Platoną, Ciceroną, Pitagorą, mokėsi iš Ovidijaus, Vergilijaus. Dantės “Dieviškoji komedija ” yra labai reikšminga ir italų kalbos raidai. Kadangi poetas rašė toskaniečių tarme, jos pagrindu radosi italų bendrinė kalba.
Pragarą Dantė vaizduoja žemės gelmėje; jo forma – maždaug apverstas kūgis ar piltuvėlis, kurio smaigalys yra žemės centre. Pragaro apverstas kūgis yra šiauriniame pusrutulyje. Antrasis, pietinis, pusrutulis apsemtas okeano, yra kalnas, vidury panašus į kūgį su terasomis. Tai skaistykla. Kalno viršuje- žemiškasis Rojus. Toliau prasideda Dangaus sferos.
Pragaro dugne sukaustytas maištingas angelas Liuciferis turi tris veidus, jų nasruose kankinasi trys didžiausi šio pasaulio nusidėjėliai – Kristų pardavęs Judas ir Cezarį išdavusieji Kasijus bei Brutas.
2. Skaistykla. – Iš urvo išėję keleiviai laisviau atsikvepia; žvaigždėtas dangus ir jūra atgaivina Dantės prislėgtą krūtinę. Bet ir čia jiems kelią pastoja griežtas sargas, nes patekti į salos pakrantę negalima be angelo palydovo. Tik Dievo tarnas į čia atgabena mirusiųjų vėles. Iš pakrantės vienos sielos eina tiesiai į Skaistyklą, kitos pasilieka čia ilgiau. Čia lieka vėlės atskirtųjų nuo Bažnyčios, kurie mirties valandą gailėjosi, bet nespėjo su Bažnyčia susitaikyti.
Toliau Dantė kopia uolėtu, nelygiu Skaistyklos šlaitu. Čia jis sutinka apsileidėlius, kurie atgailą ir susitaikymą su Dievu atidėliojo iki paskutinio momento: vieni iš tingėjimo, kiti užklupti staigios mirties, treti – karaliai ir valdovai – pasinėrę valdžios ir žemiškos garbės dalykuose, mažai tesirūpino atgaila. Jie visi čia turi būti tiek laiko, kiek gyveno žemėje.
Naktis. Dantė užmiega. Sapnuoja, kad aras neša jį į saulę. Kai atsibunda, pasijunta, jau esąs prie Skaistyklos durų. Čia stovi angelas, kuris kalaviju įrašo kaktoje septynias P, septynių didžiųjų nuodėmių simbolį. Toliau poetai lipa per 7 Skaistyklos terasas: puikybę, pavydą, tinginystę, gobšumą, smaguriavimą ir gašlumą. Kiekvienoje terasoje vėlės kenčia kitaip, bet visos jos kupinos vilties, visos jos meldžiasi. Dėl to Skaistykloje dvelkia liūdesio, melancholijos nuotaika.
Poetas suprato, kad Skaistykloje neužtenka parodyti kentėjimų, bet ir kaip vėlės skaidrėja. Taigi Dantė rodo ir baudžiamąsias ir gydomąsias priemones. Dažniausiai sutinkame priešingybių: išdidieji nešioja milžiniškas sunkybes, pavyduoliams užsiūtos akys, smaguriautojai alksta ir trokšta.
Bet Skaistykloje kenčiantiems tenka nuolat medituoti ir melstis. Jie turi medituoti apie ydų šlykštumą ir dorybių gražumą. Ir čia Dantės kai kurie pavyzdžiai yra tikrai įdomūs. Štai pavyduoliai turi progos mąstyti: švelnūs, malonūs balsai nuolat primena gerumo ir meilės paveikslus, o rūstūs, kaip perkūno, balsai mini Kaino ir kitus vardus; tinginiai patys garsiai šaukia stropumo, uolumo ir apsileidimo pavyzdžius; gašlieji nuolat kartoja čia gašlumo pavyzdžius. Apmąstydamos ydas ir dorybes, sielos taip pat meldžiasi su angelais, kurie gieda giesmes, aukštindami tam tikras dorybes, tik vieni tinginiai nesimeldžia.
Perėjęs visas terasas, Dantė pasiekia Žemiškąjį Rojų su pikto ir gero medžiu viduryje. Čia išnyksta Vergilijus, o Dantei pasirodo naujas globėjas; tai Matilda, kuri dainuodama skina gėles, ir Beatričė, kuri nusileidžia iš dangaus. Nuplautas Lėtėjos upėje (atgailoje) ir atsigėręs gaivinančio Eunojos vandens, Dantė gali kilti į Dangų.
3. Dangus. – Dantės vadovas po Dangų Beatričė pakelia savo akis į saulę, o Dantė įsižiūri į jos žvilgsnį ir kyla į viršų. Mėnulio sferoje juodu randa vėles tų, kurie žemėje negalėjo ištesėti savo pažadų, nes pikti žmonės sutrukdė jų pasiryžimus (pvz., įstojusios į vienuolyną merginos brolių ar tėvų buvo iš ten paimtos ir ištekintos). Merkurijaus sferoje Dantė mato vėles tų, kurie padarė didelius darbus, žemiškos garbės įkvėpti, Aušrinėje džiaugiasi tie, kurie gyvendami buvo atsidavę žemiškai meilei, bet nebuvo pamiršę Dievo bei artimo meilės.
Saulės sfera skirta
katalikybės mokslininkų-teologų ir didžiųjų vienuolių vėlėms; čia Dantė mato šv. Tomą, šv. Pranciškų Asižietį ir kt. Marso sferoje gyvena krikščionių karžygiai. Dantė mato, kad jų vėlių didžiulės eilės sudaro spindintį kryžių. Jupiteryje iš krikščionių valdovų ir karalių vėlių susidaręs milžiniškas skraidąs šviesus erelis prabyla į Dantę, lyg vienas nuostabus balsas. Saturno sferoje Beatričė Dantei parodo beribėje erdvėje besibaigiančius laiptus; jais kyla ir leidžiasi nesuskaitoma daugybė šviesų, tai vėlės, mėgusios žemėje mąstyti.