Edgaro Alano Po novelės „Morella“ interpretacija – analizė
Edgaras Alanas Po – 19a. pr. poetas, novelistas, žurnalistas, kritikas. Šis unikalus žmogus mokėjo tobulai aprašyti siaubą, dvasines, fizines kančias, organinės materijos irimą, mirtį. Jį domino įvairūs kančios pasireiškimai, liguista sielos būsena, kuri sukelia stingdančią baimę, siaubą, vaizdai, gimę ties riba, kur sumišusi tikrovė ir sapnas .Po buvo sielos analitikas, estetizavo gyvuosius tikrovės reiškinius, įžvelgė agonijos ir įrimo žavesį. Novelistą nuolat persekiojo beprotybės baimė. Jis tyrinėjo nenormalias psichikos, proto būsenas. Liguista fantazija atsispindi ir jo novelėse ir didžia dalimi – tai jo asmeninis patyrimas.
Žanro, tematikos požiūriu, Po noveles galima vadinti siaubo, detektyvinėmis, fantastinėmis, pseudomokslinėmis, groteskinėmis, satyrinėmis, nors griežtų ribų tarp tipų nėra. Visose jo novelėse galima rasti visko: ir grotesko, ir siaubo, ir logikos, ir fantastikos, kartais ir subtilių komiškų elementų. Jo nuvelės pasižymi patraukliu pasakojimu, veiksmo ar emocine įtampa ir tik jam būdinga atmosfera.
Žinoma tai, jog Po paskutiniaisiais savo penkiolika metų turėjo polinkį į alkoholį ir narkotikus. Taip jis stengėsi pabėgti nuo tikrovės ir aplinkos, išsilaisvinti iš būties apribojimų, išsivaduoti nuo kančių, taip pat norėjo patirti kitas sąmonės būsenas, kitas tikroves. Tai atsispindi ir jo novelėse. Jis yra pasakęs: „ gražios moters mirtis yra, be abejo, pati poetiškiausia tema pasaulyje“, ir šią temą bandysiu analizuoti jo novelėje „Morella“.
„Morella“ – novelė visų pirma apie vyro meilę moteriai, tokią stiprią, jog ji perauga į neapykantą. Per didelis žavėjimasis moterimi, jos protu, sugebėjimais, grožiu, pamažu priverčia vyrą jos nekęsti. Iš dalies dėl to, jog jis jaučiasi esąs už ją prastesnis, menkesnis: „Bet atėjo laikas, kai mano žmonos paslaptingumas ėmė mane slėgti lyg apžavai“. Jį labiausiai erzino turbūt tai, jog ji suprato jį, nepriekaištavo jam dėl jo poelgių su ja. Vyrui pikta, jog žmona supranta jo silpnumą, kvailą kaprizą, ir vietoj to, jog pyktų, šypsosi ir vadina tai Lemtimi. Vyras nori, jog žmona jam priekaištautų, pyktų ant jo, bet ji elgiasi priešingai, ir jos nuolankumas, supratingumas veda ją iš proto. Netgi pradedama norėti jos mirties. Vyras, kurio moteris guli ligos patale, laukia kada pagaliau ji išeis iš šio pasaulio, o ne sielvartauja dėl to, ar stengiasi jai padėti, ar palengvinti jos išėjimą. Vyras kartais nelaukia supratingumo iš savo gyvenimo moters, jam tiesiog reikia, jog ji įnirštų ant jo, nes jos gerumas, supratimas didina pasiutimą ir nėra kaip išsilieti. Išlieti susikaupusią neigiamą energiją, pyktį, pasiutimą, kad toliau galėtum ją mylėti ir garbinti. Nuolaidžiavimas erzina.
Morella mirė labai gražią spalio dieną. Netgi oras buvo supratingas jos mirčiai. Lauke buvo ramu, pasirodė vaivorykštė, nors rūkas gaubė visą žemę. Kaip ji pati pasakė savo vyrui: „Tai dienų diena, tai dienų diena gyventi, arba mirti“. Žmogus, išeidamas iš šio pasaulio jaučia tai, jaučia, kad artėja paskutinės gyvenimo minutėmis ir jis tampa ramus. Tomis akimirkomis visas gyvenimas praskrieja pro akis ir regis tu tada žinai visas gyvenimo ir mirties paslaptis. Tu esi pasiruošęs išeiti. Palikti žemę ir pakilti į dangų, tapti dangaus ir mirties dukra…
Mirštančios Morellos lūpomis šneka ateitis, ji žino kaip bus, kaip jausis, ką išgyvens vyras po jos mirties: „Nė vienos dienos tu manęs nemylėjai, bet tą, kuria tu gyvenime šlykštėjaisi, garbinsi mirtyje.“ Visada gyvenime suprantama ką turėjai, kai tai prarandi. Žmogus nemoka vertinti tol, kol turi. Taip šiuo atveju ir nutiko. Ir toliau iš jos lūpų kalbėjo tiesa: „O kai mano siela išeis, kūdikis gyvens – tavo ir mano, Morellos kūdikis. Bet tavo gyvenimas bus kupinas liūdesio, kuris pastoviausias iš visų jausmų… Nes tavo laimingos valandos praėjo; o džiaugsmo negalima patirti du kartus gyvenime… Ir tu daugiau nebežaisi su laiku“.
Kūdikis šioje novelėje atsiranda netikėtai, ankščiau apie jos įsčiose gyvenančią sielą užsiminta nebuvo, ir tai kūriniui suteikia siaubo, netikėtumo, išgąsčio nuotaiką. Kaip vyras gali norėti mirties tosios, kuri po savo širdim nešioja kitą plakančią širdį? Iš tiesų novelės herojaus gyvenimas laimingiausias buvo tada, kai gyveno kartu su savąja moterim, ir mirus jai, ji apėmė begalinis liūdesys visam gyvenimui. Gal netgi ne tiek dėl to, kad ji mirė, o kad jis šitaip laukė jos mirties… Mirties tosios, kurią, pasirodo, jis šitaip beprotiškai mylėjo.