Ernestas Hemingvėjus buvo viena ryškiausių XXa. pirmosios pusės asmenybių, vienas įdomiausių amerikiečių realistų romantikų, siekęs visur būti pirmas, neįveikiamas, nenugalimas. Jis buvo romantikas ne tik savo prigimtimi, bet ir todėl, kad į XX amžių sugrąžino amerikiečių romantikų tradicijas.
E. Hemingvėjus gimė 1898 m. Amerikoje. Jis gyveno intensyviai, veržėsi į nepaprastas, rizikingas situacijas (taip elgiasi ir jo personažai). E. Hemingvėjus išėjo savanoriu į Pirmąjį pasaulinį karą, 1937 – 1938 m. dirbo karo korespondentu Ispanijoje, rinko lėšas kovojantiems prieš fašizmą. 1942 – 1944 m., surinkęs įgulą, jachta „Pilar” ieškojo vokiečių povandeninių laivų Kubos vandenyse, 1944 m. kartu su amerikiečių armija išlipo Normandijoje ir su pirmaisiais išvaduotojais įžengė į Paryžių. Nuo 1940 m. gyvendamas Kuboje finansiškai rėmė pogrindininkus, kovojančius prieš diktatorinį F. Batistos režimą.
Ankstyvuoju savo kūrybos laikotarpiu E.Hemingvėjus buvo artimas „prarastosios kartos“ rašytojų grupei. Pavadinimą jai davė G. Stain, viename pokalbyje pasakiusi: „Visi jūs – prarastoji karta“. Šiuos žodžius jis įrašė kaip epigrafą savo romanui „Fiesta“. G. Stain apibūdinimas reiškė užuojautą ir pasmerkimą pasimetusiam, nežinančiam, kur ieškoti atramos, pokario jaunimui.
1925 m., su savo mokytojo Š. Andersono pagalba, E. Hemingvėjus Niujorke išleido apsakymų rinkinį „Mūsų laikais“, o 1926 m. jis išspausdino romaną-parodiją „Pavasario vandenys“, kuriame tyčiojosi iš Š. Andersono kūrinių, instinktų valdomų personažų, sentimentalaus, naivaus pasakojimo. Ši knyga – tai pirmas E. Hemingvėjaus iššūkis pripažintiems autoritetams, palikęs kartėlį jo artimųjų ir draugų širdyse (Vėliau po mirties 1964 m. išėjusioje knygoje „Šventė, kuri visada su tavimi“ jis „susidorojo” ir su F. S. Ficdžeraldu bei G. Stain).
E. Hemingvėjui rūpėjo ne išorinio siužeto vystymas, o žmogaus dvasios poslinkiai, instinkto, jausmo, individo pasaulėjautos dominavimas kūrinyje. Rašytojo meninio pasaulio vertė – tai ką mes matome tik labai maža dalelė, visa kita slypi kažkur kitur, bei labai svarbi savita žmogaus koncepcija. Autorius nepripažino manieringo aprašinėjimo, tuščiažodžiavimo, retoriškos kalbos, vertino potekstę. Savo kūriniuose jis nušviečia gyvenimą tik tiek, kiek jį mato herojus. E. Hemingvėjaus herojai yra santūrūs, užsidarę, giliai slepiantys mintis ir jausmus. Personažų žvilgsniai klaidžioja gyvenimo paviršiumi, fiksuoja smulkiausias detales, nesvarbius dalykus. E. Hemingvėjus savo žodžiais fotografuoja pasauli. Dažnai kartodamas tas pačias detales, herojaus judesius, žodžius, vis grįždamas prie tų pačių įvaizdžių, autorius padeda skaitytojui perprasti “praleidimo techniką”, iššifruoti potekstę, suprasti personažo charakterį, vidinę būseną.
E. Hemingvėjaus kūryboje labai svarbi yra mirties, netekties tema. Ne tik karas, bet ir Ispanijos korida padėjo rašytojui giliai suvokti žmogaus egzistavimo laikinumą, gyvybės trapumą, suvokti mirtį kaip kasdienybę, pajusti gyvenimo vertę. Jis niekada gyvenimo nelaikė absurdu ir beprasmybe, o, atvirkščiai, vedė savo herojus iš vienatvės į žmones, neigė pasyvaus stebėtojo poziciją.
Humanisto E. Hemingvėjaus psichologinės novelės potekstės ypatumai atgijo XXa. vidurio Lotynų Amerikos rašytojų prozoje. Jo kūryba dar kartą patvirtina mintį, kad literatūra yra gyva į dabartį atėjusiomis praeities tradicijomis bei amžinu kūrėju polėkiu jas griauti ir kurti naujas.
Po mirties išeina paskutinės E. Hemingvėjaus kelionės į Ispaniją aprašymas „Pavojinga vasara“ (1985) ir du romanai: „Salos vandenyje“ ir „Rojaus sodas“.
E. Hemingvėjus yra parašęs kelias dokumentinio pobūdžio knygas: „Mirtis vidurdienį“, „Žaliosios Afrikos kalvos“; apsakymus: „Trumpa Frensio Mekomberio laimė“, „Švari, šviesi vietelė“; romanus: „Kam skambina varpai“, „Fiesta“, „Atsisveikinimas su ginklais“; apsakymus: „Kareivis sugrįžo“, „Nemiegant“, „Svetimoj šaly“, „Koks jūs jau niekada nebūsite“ ir kt. Didžiausiu šedevru yra laikoma E. Hemingvėjaus apysaka „Senis ir jūra“, už kurią rašytojas buvo apdovanotas Pulicerio, o 1954 m. – Nobelio premija.
Žmogaus fizinį bei moralinį patvarumą vaizduoja vienas geriausių pokario laikotarpio kūrinių – apysaka „Senis ir jūra“ (1952). Ši alegorinė apysaka yra brandžiausias ir filosofiškiausias Hemingvėjaus kūrinys. „„Senyje ir jūroje“ aš stengiausi sukurti realų senį, realų berniuką, realią jūrą, realią žuvį ir realius ryklius. Bet jeigu visa tai padaryta pakankamai gerai ir pakankamai tikroviškai, jie gali reikšti daug ką,“ – viename interviu sakė Hemingvėjus.