Henrikas Radauskas
Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais.
Jo žvilgiai spindi bėgiu geležim.
Dangus ir miškas ir peronas gimsta čia,
Kur buvo vien tik tamsuma graži.
Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimo
Išėmęs mėto tolius ir medžius.
Pajutę spindulius, į pievą beriamus,
Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt.
Stoty būdėtojas bučiuoja sužadėtinę
(Sapne, po laikrodžiu, kur rodo tris [po keturių).
Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis
Ir Morzė mirksi mirgančiu variu.
Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą-
Raudoną dėmę tarp žalių beržų.
Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio
Dėl saulės avižų.
H.Radauskas- žymus XXa.vidurio poetas modernistas, lietuviško eilėrasčio poetas. Jo eilėraštis yra sudėtingos struktūros, siejasi su mitais ir kultūros vaizdais. H.Radauskui būdingas netikėtumo efektas, garsų ir spalvų asociacijos. Tai raišku mano interpretuojamame eilėraštyje „Rytas geležinkelio stoty “.
Jau pats pavadinimas mums pasako, apie ką yra šis eilėraštis- apie rytą geležinkelio stoty. Apie perėjima nuo tamsios ir neramios nakties į šviesų ir saulėtą rytą,apie linksmus ir besidžiaugiančius paukštelius, arba apie verkiančias rasas, kad reiks joms nudžiūt.
Šis tekstas yra kupinas gyvumo, nerimstamumo… Kiekviena eilutė kupina vis naujesnių netikėtumų. Eilėraštyje nėra labai daug veiksmo,bet ir tuo visai mažičiu veiksmu galima labai daug ką pasakyti, apibūdinti.
Eilėraštyje veikia dvi veikėjų rūšys: gyvieji ir negyvieji veikėjai. Gyvieji: budėtojas, budėtojo sužadėtinė ir žvirbliai. Jie pagivina eilėrašti, jis tampa tikrovesnis, pasyvesnis. O negyvieji veikėjai (mėtinis saldainis, mirksinti morzė, pravirkstančios rasos, atriedantis rytas) jie eilėraščiui suteikia gyvumo, aktyvumo. O pagrindinis šio eilėrasčio veikėjas yra pats pasakotojas- lyrinis aš, kuris galbūt viską ir išgyvena. Dar galėtume jį pavadinti- prozos pasakotoju.
Pirmoje ir antroje stofoje ervė nenusakoma. Ji yra labai plati. Ji apriapia dangų ir mišką. Trečioja strofoje yra transcendentinė erdvė- budėtojas bučiuoja sužadėtinę ( Sapne, po laikrodžiu, kur rodos tris [ po keturiu). Ketvirtoje strofoje vėl grįštama prie plačios erdvės, kuri apima saulę, geležinkelį, beržus ir žydrą stiebą.