Henrikas Radauskas – XXa. rašytojas. Tai savitas poetas – grynojo meno ir grynosios poezijos atstovas. Menas jam buvo didžiausia vertybė. H. Radauskas kūrė grožį – tai buvo pagrindinis jo tikslas. Pasitelkdamas gamtos žavesį, poetas stengėsti jį perteikti ir savo poezijoje. Į originalią vienovę poetas sujungė simbolistų kosmines vizijas, neuromantikų išdailintą kaimo peizažą ir avangardistų futuristų techniškosios civilizacijos kraštovaizdį.
Nagrinėjame eilėraštį „Žodis“ iš rinkinio „Žiemos daina“. Eiliuotas kūrinys parašytas ne Lietuvoje, o Čikagoje.
Iš eilėraščio konteksto suprantame, kad poetas kalba apie gimtąją kalbą, jos žodžio ir knygos vertę. Pirmoje posmo eilutėje suprantame, kad žodis yra griaunamas, naikinamas. Mums tai parodo šie žodžiai: „Jie kirviu sukapojožodį…“ Kirvis simbolizuoja karą, griovimą, sunaikinimą. Todėl matome, kad didelės galios ir pasipriešinimo žodis neturi. Antroje eilutėje matome, kad žodis užrakintas „vario raktu“, tai reiškia, kad erdvė yra uždara, nes raktas turi duris, o durys turi uždarą patalpą. Trečioje eilutėje erdvė nesikeičia. „Ojis mūro akmenį skrodė“ Suprantame, kad kalbama apie žodžio galią, nemirtingumą, nenorą pasiduoti. Paskutinė posmo eilutė leidžia suprasti, kad žodis stengiasi išlikti ir yra ryžtingai nusiteikęs.
Antrame posme erdvė pasikeičia. Tai galime suprasti iš žodžių: “ …puolė javai…“, „…nutilo paukščiai…“, „Jis aidėjo…“ Matome, kad ervė atvira. Įžvelgiame, kad poetas kuria kaimo paveikslą: „Prieš jį puolė javai ant kelių ir nutilo paukščiai kada jis aidėjo aklų trobelių…“ Iš šių eilučių suprantame, kad žodis yra gerbiamas ir mylimas kaimo žmonių.