Henrikas Radauskas – vienas žymiausių XXa. lietuvių poetų, nuoseklus estetizmo idėjų reiškėjas lietuvių literatūroje, priskiriamas išeivijos rašytojų kartai antrojo Pasaulinio karo metais. Tačiau nors ir būdamas toli nuo Lietuvos, jis kūrė artimą ir puikiai suprantamą to meto lietuviui lyriką, kurią skaito ir dabartinės kartos. Rašytojo kūryboje ryškus netikėtumo efektas, spalvų ir garsų asociacijos, ironija. Šių bruožų randame ir, viename iš man gražiausių, H. Radausko eilėraščių “Kaštanas pradeda žydėt”.
Jau eilėraščio pavadinimas mus “įveda” į erdvę – kaštonai žydi pavasarį. Tai metų laikas, kada sugįžta paukščiai, kalasi nauja žolė, medžiai vėl sužaliuoja – atgimsta visa gamta. Pavasaris dar dažnai žmonių vadinamas renesansu, kuris paveikia ne tik gamtą, bet ir žmonės, jie tampa energingesni, neretai į dažno širdį pasibeldžia meilė. Taigi rašytojas puikiai perteikia tą pavasarišką jausmą, energijos antplūdį ir vėjavaikišką nuotaiką, kuria trykšte trykšta ir pats eilėraštis.
Pirmasis posmas parodo, jog kaštono žydėjimas labai ypatingas, tuo laikotarpiu jam neprilygstąs net aukštasis menas: “Velnio nueina aukštas menas,/ Ir nebegalima liūdėt,/Kada pavasarį kaštanas/ Už lango pradeda žydėt.” Juk iš tiesų dažnai gamtos grožį bando perteikti ir dailininkai, tačiau gamtovaizdžių paroda dailės muziejuje, negali perteikti tikrojo vaizdo, kvapo ir jausmo, pavasarį einant žydinčių kaštonų alėja. Šių medžių žydėjimas tarsi viską sudrumsčia: