H.Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks, kaip kiti poetai. Jis siekė, kad jo kūryba būtų originali, savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai literatūros krypčiai. H.Radausko kūryba – tarsi įvairių srovių (neoromantizmo, avangardizmo) samplaika, tarsi gražiai derintis individualusis stilius.
Šis eilėraštis – lyg vieno žmogaus, šiuo atveju, Homero pasakojimas, išgyvenimų srautas. Eilėraščio kalbantysis, iš kurio lūpų liejasi sparnuotos mintys, panašus į epiškąjį Homerą, kuris, kaip žinome, buvo dainius, genialus poetas nukėlęs skaitytoją iš žemės pasaulio į Dievų sritį. Radauskas Homero įvaizdžiu, atrodytų, nukelia į šį nežemišką Antikinį pasaulį patį lyrinį subjektą, nes pasaulis eilėraštyje idealizuojamas, sudievinamas.
Kalbama apie praėjusį, nepamirštamą laiką, gyvenimą lyg pasakoje, apie, iš gausybės rago besiliejančius, turtus. Tai ir žydinčios gėlės, ir maisto, ir netgi gėrimų įvairovė. Prisimenama kiekvienas garsas: ,,Man piemenys grojo vamzdeliais”, skonis: ,,Aš valgiau nežemišką duoną”, kvapas: ,,Ir bitės <…> kvepiantį medų gabeno”. Visi smulkiai, be galo spalvingai apibūdinti jutimai, vaizdai rodo, koks svarbus, nepakartojamas laikas supo eilėraščio žmogų. Sukonkretindami, galbūt galėtume teigti, jog visas šis praėjęs laikas – Homero jaunystė, kol jis dar nebuvo apakęs. O dabar, praradusiam regos dovaną, dainiui prisimenama kiekviena smulkmena.
Eilėraštyje persipina H. Radausko, kaip lietuvių pasaulio atstovo, ir antikinio pasaulio motyvai. Juk Homeras turėtų gerti ne ,,putojantį pieną”, o vyną”, valgyti ne ,,nežemišką duoną”, o egzotiškus vaisius. Tačiau galbūt šiais aspektais atsispindi Radausko polinkis kurti kitokį pasaulį, transformuoti realybę.