Ištraukos iš A. Škėmos romano „Balta drobulė“
interpretacija
Antanas Škėma- žymiausias katastrofinio modernizmo atstovas XXa. vidurio lietuvių literatūroje, išsakęs didžiuosius Vakarų civilizacijos sukrėtimus išgyvenusio žmogaus dvasinę patirtį ir suradęs meninę kalbą, tinkamą išreikšti suskilusiam žmogaus pasauliui, nevilties, grėsmės, baimės ir aistringo prarastų vertybių ilgesio išgyvenimams. Škėmos kūryba labai autobiografiška, jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei draminės kalbos formų. Tematika, žmogaus samprata ir savo kūrinių forma Škėma yra vienas reikšmingiausių XXa. lietuvių literatūros novatorių. Filosofiniu, pasaulėžiūros požiūriu jo kūryba artima egzistencializmui ir šiek tiek ankstesnei pesimistinio modernizmo klasikai. Svarbiausi šio autoriaus kūriniai yra apysakų knygos „Šventoji Inga“(1952), „Čelesta“(1960), dramos „Živilė“, „Pabudimas“, o didžiausią pripažinimą turi romanas „Balta drobulė“(1958), kuriame kraštutinė neurozinės sąmonės įtampa pereina į vidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkos piešinys.
Ši ištrauka taip pat pradedama aplinkos, pakitusios erdvės ir laiko nusakymu („Šį rytą jauku Garšvos kambaryje“).Visame kūrinyje, kaip ir Garšvos gyvenime šis kūrybiškas momentas yra tarsi trumpas nušvitimas tamsoje, akimirka tvarkos iki šiol vyravusiame chaose. Pagaliau į jo sielą atėjo ramybė, jis dėkoja „savo Dievui už pamirštus gyvenimo gabalus: vaikų mišias, rungtynes, pamestinuką.“ Garšva džiaugiasi pagaliau pamiršęs jį lydėjusį skausmą. Veikėją dabar supanti aplinka yra artima meno žmogui („knygų dulkės“, cigaretės dūmai, „krėslas“, „plunksna“). Jis vertina kūrybą, nes kambaryje kabo iškilaus biblinio menininko Chagallo paveikslas (kuris, beje, tolimesniame tekste, Garšvos priepuolio metu, „apsiverčia ir pakimba atvirkščia“. Šis motyvas – beprotystės, kūrybos nebesuvokimo simbolis.)
Tekste vyrauja trumpi ir gan aiškūs sakiniai („Sėda prie stalo.“ ,,Ima plunksnakotį.“ „Dėkoju už ruselį.). Taip pat ramios spalvos, tvarką apibūdinantys epitetai ir daiktavardžiai („skaidri mėlyna spalva“, ,,ritmingas alsavimas“, ,,dvasios sintezė“). Iš to sprendžiame, kad ryšys su kūryba Garšvos suskilusį pasaulį sudėlioja į savo vietas, trumpam įveda jame harmoniją („Mano retortos suvirino mano gyvenimą“). Tos retortos, šiaip jau chemijos terminologijoje reiškiančios bandymams skirtus indus, čia yra tie kūrybiniai Garšvos bandymai, „keletas eilėraščių.“, kurie veikėjui tapo „vienintele apčiuopiama tiesa.“.
Rašymas šiam poetui nėra kažkokia ypatinga saviraiškos, aplinkinių šokiravimo arba pripažinimo, garbės siekimo priemonė. Jis nesistengia kopti į kūrybos aukštumas, kuria galima sakyti sau („esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai originalus“, „būsiu nežinomas, lyg senovinis japonų tapytojas“). Kūryba tiesiog padeda krintančio bedugnėn kūrėjo dvasiai atrasti nutrūkusį santykį su pasauliu. Jis pripažįsta: „pagaliau tikroji ramybė aplankė mane.“ Svarbios asociacijos su Japonija ir Kinija- šalimis, kuriose didžiausia vertybe laikoma vidinė žmogaus ramybė, susitaikymas su savimi, mokėjimas džiaugtis paprastais dalykais. Garšva palygina save su Chinu Shengt‘anu, kinų dramaturgu, parašiusiu kūrinį „trisdešimt trys džiaugsmo akimirkos“. Savo dabartinę būseną jis sugretina su tryliktąja tame kūrinyje aprašyta laimės akimirka, kai visas pasaulis atrodo toks skaidrus ir šviesus- su prašviesėjimu po audros ir lietaus. Būtent taip dabar ir jaučiasi Garšva: jo sieloje trumpam nurimo audros ir atėjo- kaip žinome iš tolesnio teksto- laikina ramybė.