J ivanauskaitė regėjimai geltonoje šviesoje
5 (100%) 1 vote

J ivanauskaitė regėjimai geltonoje šviesoje

Jurga Ivanauskaitė (1961 – 2007) ryški staiga užgesusi kūrėja, visgi palikusi nemenką kūrybinį palikimą (20 įvairių žanrų knygų – esė, eilėraščiai, novelės, romanai, pasakos, interviu); pasižymėjusi ne tik literatūros, bet ir kitose meno srityse – dailės, fotografijos. J.I. darbai autobiografiški, tai tarsi įvairių gyvenimo tarpsnių veidrodžiai – hipių idėjų paveikti pirmieji kūriniai, vėliau kūrybinį impulsą teikė feminizmas, krikščionybė, dar vėliau budizmas: ieškojimai nuvedė į Rytus – Indiją, Tibetą. Galiausiai vis tik grįžtama namolei – Lietuvon. J.I kūrybai būdingas aistringas Dievo ir savęs ieškojimas, metafizinis ilgesys, gilinamasi į sudėtingą vyro ir moters santykį. Kaip pati autorė rašo:

,,Pasaulį man reikėjo apeiti vos ne keliais ir grįžti stipriai aplamdytais šonais, kad pamatyčiau, jog ir savo namuose viską turiu. Mane ramina, kad tai yra archetipinis paveikslas, ir aš nesu išimtis. Antra vertus, manau, kad per tuos savo kančių kelius labai daug išmokau. Dabar pagaliau ragauju vaisius, kuriuos suteikė penkeri metai, praleisti Tibeto kultūros areale. Manau, kad vis dėlto tapau nauju žmogumi, o juk to ir siekiau. Anksčiau buvau labai destruktyvi ir užvis labiausiai mėgau save naikinti, o pasaulį mačiau niūriausiomis spalvomis. Dabar esu daug pozityvesnė, ramesnė, o ir pasaulis man nebeatrodo ta vieta, kurioje esu už bausmę.“

Kodėl visa tai rašau? Nes, manau, kad analizuojant kūrinį, būtina atsižvelgti į visumą; tuomet turime galimybę giliau įsismelkti į kūrinio esmę ir prasmę.

Novelė ,,Regėjimai geltonoje šviesoje” paimta iš novelių rinkinio ,,Pakalnučių metai”. (Parašyta 1982 m. – tuomet jai buvo 21 – kaip mums dabar.) Tai ankstyvoji rašytojos kūryba, besiformuojantis žvilgsnis į pasaulį. Kūrinio pavadinimą sudaro trys žodžiai – ką sako kiekvienas jų? Regejimai – tarsi nuoroda į metafizinę plotmę, žodis pavartotas daugiskaita, reiškiantis, kad galbūt atsivers ar bus atverta, kas iki šiol nepastebėta ar paslėpta. Tačiau regėti įmanoma tik šviesoje, šiuo atveju išskiriama geltona šviesa (regėjimai geltonoje šviesoje) – šviesa juk gali būti ne tik geltona.

Pačioje pradžioje apeliuojama (vartojant esamąjį laiką) į skaitytoją, jo vaizduotę (,,Įsivaizduokite, kad ši istorija parašyta aitriai žaliu rašalu geltoname popieriuje.“), tuomet, jau būtuoju laiku, pradedama pasakoti istorija; paminima, kad ,,visa atrodė truputį grėsmingai“. Konkretūs faktai (,,Buvo ankstyvas liepos rytas“, ,,kelias, kuriuo važiavome“) aprašomi tarsi būtų tapomas paveikslas, apipinami epitetų ir palyginimų gausa (,,gaudė lyg artėjantis potvynis, ,,spengė it tyla prieš audrą“, ,,pulsavo kaip milžiniškas sprogimo užtaisas“) – tai lyg aliuzija į tai, kad kažkas turi nutikti. Gamta taip pat antrina vyraujančioms nuotaikoms (,,patrakusiai švytinčios pievos“, ,,gėlės spiegė veriančiais balsais“), vartojama daug veiksmažodzžių, reiškiančių baigtį (,,paskandins“, ,,užtrokšime“, ,,užspringsime“, ,,prigersime“, ,,sustingsime“, ,,atsisveikinimas“).

Pasakojimo forma vienu metu apima dvi plotmes – tai pasakojimas – monologas; kai pasakojimą nutraukia kitų veikėjų žodžiai (Juliaus ar Dalios), suprantame, kad būta monologo (pasakojimo formų transformacija), be to, prisipažįsta pats pasakotojas – veikėjas vardu Arvydas – ,,Visa tai aš mąsčiau balsu“.

Tačiau Arvydo mintijimas apie užklydusius minčių paukščius bei puikavimąsi jais, sklindantis iš sielos gelmių, neranda atsako pakeleivių širdyse: ,,Na, užteks sofistikos,- galų gale pareiškė Julius, vairuojąs mašiną“, kita pakeleivė neapsikentusi išrėžia: ,,Man jau viskas viduje spazmuoja nuo tavo plepalų,- pasakė Dalia, prisidegdama cigaretę, atsisukdama ir išpūsdama dūmus man į veidą.“ – Dalia nenori nei klausytis, nei juo labiau išgirsti: ,,Aš kalbu kaip visi normalūs žmonės, o tu paistai velniaižin ką.“ Palyginimu ,,kaip visi normalūs žmonės“ Dalia siekia pabrėžti jų atskirtį, nubrėžti ribą tarp teigiamai įprasto ir neįprasto, vadinasi, nenormalaus; vartojama konotuota leksika: ,,plepalai“, ,,paistyti“, ,,velniaižin“.

Piešiami veikėjų portretai įgauna vis ryškesnius bruožus, aiškėja santykiai tarp jų; prasmę turi ir skliaustai, pavartoti suskliaudžiant vieną sakinį: ,,Aš sėdėjau ant užpakalinės sėdynės, o Dalia, žinoma, šalia Juliaus.“ – sakinys pateikiamas sklaistuose, lyg Dalios ir Juliaus ryšiai būtų slepiami. Apie veikėjus kalba ir jų vartojama leksika (,,sofistika“, tautologija“) filosofijos, logikos terminai, pavartoti Juliaus, tad galima daryti prielaidą, kad tai studentai. Tuo tarpu, prireikus sugalvoti žodį, prasidedantį raide ,,a“, Dalia ištaria žodį abortas ir nervingai sukikena… Nesąmoningai išlenda žaizdos.

Ekipažui sustojus prieš geležinkelio pervažą vėl pasipila baigtį, neigiamas emocijas ar būsenas sustiprinantys epitetai: ,,užgesusiais žvilgsniais“, ,,subliuškę balionai“, ,,sulamdytos išblukusios vėliavėlės“, ,,tankų siluetai“, ,,purvinos kiaulės“. Vis tik žmonės trokša ramybės ir taikos – netgi Dalia, – tačiau problemos nėra sprendžiamos esmiškai, o tik užglaistomos: ,,Teisingai, Juliuk, švilpauk, švilpauk! Ir nesiriekim nuo ankstyvo
ryto“.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 805 žodžiai iš 2661 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.