Interpretacija ir analizė
Jurgio Savickio novelė „Ūkininkai“ yra iš antrojo apsakymų rinkinio „Ties aukštu sostu“. Tai ne romantinės idealizacijos, o pilnas ironijos detalių bei vidinių apmąstymų kūrinys. Pabandysiu aptarti ir išanalizuoti šią novelę.
Novelėje vaizduojamas sodžiaus mergaitės netikėtas gyvenimo vingis. Šis pasakojimas labai artimas Antano Vienuolio apsakymui „Paskenduolė“.
Savickio novelės pradžioje aprašomas ūkininkas Žvirbla, jo žmona ir jų duktė, kuri ir tampa šios novelės įvykių tėkmės kaltininkė. Žvirbla buvo visą gyvenimą darbštus, mylintis savo žemę ir besirūpinantis savo ūkiu: „Žvirbla buvo juodnugaris, pats išbridęs iš purvų, kaip ir gimęs juose ir nuolat juose bebraidąs.“ Iš paprasto skurdaus sklypininko savom rankom jis virto pasiturinčiu ūkininku: „Ūkis buvo visko pertekęs.“ Jį žinojo visas kaimas. Žmona ne itin palaikė savo vyrą. Jai, manau buvo svarbi kitų žmonių nuomonė ir ji tam pritarė. Vyrui nusipirkus laivą, žmona jį smarkiai kritikavo, kaip ir kiti žmonės, kurie jo nesuprato. Žvirblaitė, jų duktė idealizuojama: „Ji buvo grakšti kaip pavyzdingiausias sodžiaus mergelės egzempliorius. Tiesa, tai nebuvo iš jūrų putų gimusi afroditė, bet skaisčioji, geltonoji tulpė. Šalna kvepianti tulpė…“ Panašiai vaizduojama ir Veronika, Vienuolio apsakyme „Paskenduolė“. Kuriamas Lietuvos kaimo merginos idealusis tipažas, jos grožio ir vertės etalonas, apgaubtas jaunatviško ilgesio. Gelsvos kasos supintos dvigubu vainikėliu ir padabintos žaliomis rūtomis. Visur pirmutinė – „ar tau pabarėj, ar gegužinėse, ar klojime“. Visada linksma, drąsi, atsikertanti berniokui smagiu žodeliu. Sugebanti gražiai ir poetiškai jausti, ilgėdamasi meilės, kaip tikra liaudies dainų mergelė („tarytum skaisti, niekuomet nevystanti balta radasta prilipo prie jos širdies – ir žydi, žydi…“). Veronika – senojo lietuviško kaimo gražumo dalis: šienapjūtė kaip šventė, darželių gėlėmis apipinti kryžiai, ligi vidurnakčio dainomis ošiantys laukai… Vienuolis atvėrė kaimo buityje idealaus grožio ir poetiškumo versmes ir nukalė melodingą, skaidrią, folkloro citatomis pripildytą stilistiką, kuri ilgam įėjo į lietuvių literatūros repertuarą.
Laikas šioje novelėje turi didelę reikšmę. Jis simbolizuoja įvykių kaitą. Viskas prasideda vasaros pradžioje, kai sodinamos bulvės: „Vaizba bulbėmis jam ypač gerai šiandien sekėsi.“ Tada sodžiuje pasirodo ponaitis ir užuominomis pasiprašo ūkininko išsinuomoti kambarį: „- Turbūt gražu dabar pas jus velnioniškai ten sodžiuje! Labai norėčiau apsigyventi kur sodžiuje, kur žmonių mažiau! – deklamavo miesto ponaitis.“ Pavasaris simbolizuoja visko pradžia. Taip pat kaip pavasarį nubunda gamta, viskas tik prasideda, taip ir apsakyme- visko pradžia ir būsimų įvykių užuomazgos. Tačiau laikas nestovi. Ateina vasara. Visi linksminasi, atostogauja: „Vasara. Visiems buvo linksma. Vasaros pokylis turėjo geriausiai pavykti. (…) Visi žaidė ir linksminos kaip paiki vaikai.“ Šį šiltą ir saulėtą metų laiką užsimezgė artimesni ūkininko dukters ir ponaičio ryšiai, o tų santykių pasekmė – Žvirblaitės nėštumas. Tai pati apsakymo kulminacija. Nors prieš tai merginos gyvenimas buvo idealus ir be rūpesčių. Ji džiaugėsi savo jaunyste ir laisve. Idealybė turi žūti, kad paaiškėtų jos dydis, kad ji virstų nemaria šmėkla, grįžtančia iš anapus. Tokia yra legendinio pasakojimo logika, ryški ir „Paskenduolės“ finale („iš pakaruoklių kapinių išeinanti ūku apsisiautusi su mažučiu vaikeliu paskenduolė“). Pasibaigus vasarai, baigėsi linksmybės ir dingo vasarotojai. Tai laikas, kai gamta pasiruošia apmirti – pereiti į ramybės būseną. Ne išimtis ir novelės įvykių plotmė. Vasarą tvyrojusi įtampa atslūgsta. Ateina „atodrėkis“. Mergina išteka už Baltromo – paprasto kaimiečio. Atėjus žiemai, kai visa gamta miega, ūkininkų šeimoje viskas tarytum „užmiega“ taip pat: „Senis Žvirbla ramiai ilsisi namie. Jis žiūri į Nemuną. Tai jo senatvė.“ Kiekvienas metų laikas yra lygiai svarbi šios istorijos dalis. „Paskenduolėje“ idealios pradžios žūtis motyvuojama realistiškai išskleista priežasčių ir pasekmių grandine. Gražioji Veronika sužino esanti nėščia, o iš bernelio, išėjusio Amerikon, nėra nei laiško, nei žinių. Nepadeda nei kartūs milteliai, suvirinti su rūtomis, nei maldos prie kryžiaus tamsiame vidurnaktyje. Ji bijojo pražudyti savo vėlę, apsunkintą „mirštamos nuodėmės“, bet klebonas neduoda išrišimo, tik garsiai aprėkia. Ji nebereikalinga šeimininkams, o įdūkęs tėvas sulaužo statinį, belupdamas ją smalsiai žiopsančio kaimo akivaizdoje. Tik mirusi motina sapne kviečia pas save. Veronikai nebėra vietos nei socialinėje kaimo buityje, nei visatos sandaroje. „Dievo pamiršta ir žmonių išsižadėta“, ji privalo mirti.
Šių dviejų panašaus likimo asmenybių pagrindinė problema naivumas ir jaunatviškas lengvabūdiškumas. Skirtumas tas, kad Žvirblaitė turėjo tėvus ir mylinčią šeimą, kuri neatstūmė nelaimei užklupus, o padėjo ją išgyventi. Veronikai gyvenimas susiklostė kitaip. Ji buvo niekam nereikalinga ir vieniša. O vienišos asmenybės konfliktas su savo aplinka, visuomene, nusistovėjusia tvarka, įprasmina
Veronikos savižudybę kaip protestą (ant ežero kranto, riktelėjusi, sutrauko rožančių).
Peizažas A. Vienuolio apsakyme “Paskenduolė” atlieka nepaprastai didelį vaidmenį. Rašytojas nutapo nuostabius gamtos vaizdus, kurie atskleidžia skausmingus Veronikos išgyvenimus, padeda suvokti, suprasti sunkią merginos dalią, kurie paryškina ir tarsi padidina jos begalinį vidinį sielvartą.