Jonas Biliūnas – lyrinės prozos kūrėjas. Jo pagrindinis žanras – tai trumpa lyrinė psichologinė novelė: glaustas, lakoniškas pasakojimas, turintis vieną siužetinę liniją, netikėtas atsitikimas, o pabaigoje – efektinga, nelaukta pabaiga. Lietuvių literatūros klasikui svarbus ne tiek pats įvykis, kiek to įvykio pasekmių sukrėsta žmogaus dvasia, būties apmąstymas. Autoriaus kūriniai dažnai paremti jo tikromis gyvenimo situacijomis, todėl pasakotojas labai artimas autoriui ir dažnai yra pagrindinis veikėjas.
,,Piestupys” – viena iš graudžių, liūdnų novelių, kurioje keliamos egzistencijos problemos, jaunystės ir senatvės kontrastas.
Pats novelės pavadinimas ,,Piestupys” manoma, galėjęs būti kažkokios vietovės, kur Biliūnas gyveno, vardas. Tačiau svarbesnė reikšmė galėtų būti: “piestu stojasi plaukai” sakome tada, kai žmogus būna išsigandęs, tai gali būti, kad Piestupio pavadinimas ir reiškia vietovę, kur žmoguj darosi baisu.
Novelė pasakojama pirmu asmeniu. Pasakotojas – vyresnio amžiaus žmogus, prisimenantis jaunystę. Kalbama apie vaiko išgyventą didžiulį sukrėtimą, susiduriant su anapusiniu antgamtiniu pasauliu, su mirtimi. Šis įvykis prisimenamas šiek tiek jį ironizuojant, kadangi dabar jau subjektas supranta apie pasakų ir mitologinių būtybių autentiškumą.
Kūrinio ašis – tai kelias, kuriuo keliauja vaikai. Kelionės motyvas artimas pasakoms, mitams, kai peržengiama saugi namų erdvė ir išeinama į nepažintą, kliūčių ir sunkumų kupiną pasaulį. Joniukas su sesute turi įveikti šias kliūtis, tamsų mišką, griovį, upelį, kad pasiektų tikslą – bažnyčią, vietą, kur vėl galės jaustis saugūs.
Novelė prasideda namų vaizdu, kai šeima ruošiasi adventui, tėvas siunčia vaikus “ant rarotų” (ankstyvų mišių). Atsispindi katalikiškojo gyvenimo normų besilaikanti šeima, tėvo viršenybė šeimoje, motiniškas rūpestis vaikais (motina išleisdama rūpinasi, kad Joniukas nesušaltų ir prieš jo norą apriša skara, kas pačiam berniukui atrodo labai mergaitiška, tačiau pasipriešinti motinai negalima). Dar motina pataria apsisaugoti nuo šunų ar vilkų lazdomis: ,,…tiek dabar šunų pagedusių laksto, o ir vilkų galit kartais susitikti.” Vaikai klauso tėvų, jiems nieko neprieštarauja ir išeina į bažnyčią.
Joniukas žino, kad turi apsaugoti ne tik save, bet ir seserį: ,,Žinojau, kad turiu ne tik save, bet ir seserį apginti.”, todėl nenori pasirodyti silpnas, bailus ir rodo savo drąsą, vyriškumą. Tačiau saugos jausmas berniuką lydi tik iki tol, kol esama netoli namų.,,Bet juo labiau nuo namų tolinovos, juo menkyn mano drąsa ėjo.” Įžengęs į mišką vaikas pameta savo didvyriškumą ir pradeda vis arčiau glaustis prie sesers (galima daryt išvadą, jog vyrai nelaimėje ieško pagalbos pas moteris), tampa mažu bailiu vaiku, kuris stengiasi nė šapelio nepajudinti, kad tik nieks neišgristų.