Jonas Biliūnas – XIX amžiaus pabaigos kūrėjas, lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas , realizmo srovės atstovas . Šio autoriaus kūrinių centre – žmonių tarpusavio santykiai , elegiškas prabėgančio laiko,būties trapumo suvokimas. Ne išimtis yra ir Jono Bliūno novelė “Ubagas”, kur aprašoma skaudi socialinė bei kartų problema.
Jau vien kūrinio pavadinimas , kuris yra tik vienas trumpas žodis, išduoda novelės tematiką, bei problematiką. Žodis “ubagas” išduoda , kad pasakojimo tema yra susijusi su socialinėmis žmonių problemomis – nusigyvenusiu žmogumi. Tačiau ar ši psichologinė novelė tikrai “ubagu” vadina iš namų išvytą senelį , o galbūt čia minimas yra dvasios “ubagas” – pastarojo sūnus, išvijęs tėvą?
Pirmasis kūrinio segmentas nukelia skaitytoją į prisiminimų erdvę, kur pasakotojas , kalbąs pirmuoju asmeniu, piešia senelio Sabaliūno paveikslą vaiko akimis. Šis segmentas yra taip pat ir savotiška šios ištraukos užuomazga, kur retorikos gausa erdvei suteikia nostalgijos. Ryškaus tautosakinio motyvo ( sodžius su bitėmis) kontekste Sabaliūnas vaizduojamas kaip doras ir dosnus žmogus , o tai ypač pabrėžia glaudžiai aprašomas jo santykis su gyvąja gamta(labai mylėjo bites). Taigi tampa visiškai nesuvokiama , kaip visų kaimo vaikų taip mylimas “dėdė Petras” galėjo atsidurti gatvėje su ubago lazda?
Atsakymas į šį klausimą nukelia į antrąjį segmentą , kuris tiek sav forma ( dialogas ) , yra priešingas , opoziciškas pirmajam. Pasakotojas čia veiksmą nukelia iš gražių , mielų prisiminimų į skaudžią realybę. Šio segmento tragiškumą pabrėžia žodis “tamsta“,kai tą patį žmogų prieš tai veikėjas vadino daug šilčiau ( dėdė Petras ) , tas žmogus jam buvo artimas , o staiga tapo svetimu ,atitolusiu , tarsi jam prasikaltusiu. Slogią veikėjų nuotaiką atspindi trumpi dialogo sakiniai , išreiškiantys ir susijaudinimą , bei nusakantys situacijos pokytį . Retorikos gausa šio segmento žodžius “sūnus išvarė” , paverčia tarsi savotiška ištraukos kulminacija : kur paprastai su šiluma ir švelnumu besiasocijuojantis žodis “sūnus” , čia savotiškai įkūnija visas senelio skriaudas, nelaimes, užgriuvusį sielvartą . Ši antitezė pabrėžia J.Biliūno lyrinės novelės neįprastumą . Poetui yra ypač būdingas praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas , matomas šio segmento pabaigoje, kur retorika ( supratau…sūnus..) gilų veikėjų susijaudinimą, susimąstymą apie dar vaikystėje buvusio jo draugo , Sabaliūno sūnaus, žiaurumą, stebinantį šaltakraujiškumą ( išvija savo tėvą ) …