Kiekvienas žmogus (visai nesvarbu, ar jis geras, ar blogas) turi vietą, kuri jam brangi, kur jis atsiriboja nuo kitų, kur bet kada gali pasislėpti, kur lengviau ir drąsiau skrenda mintys, kur taip miela ir gera. Be abejo, tas mažas slaptas pasaulėlis gali būti ir širdyje, tačiau svarbu, kad jis būtų…
Būtent Juozo Apučio novelėje “Dobilė. 1954 metų naktį” ypač išryškinama ta sava, brangi namų erdvė (“tai buvo atskiras pasaulis – mažas kaimelis su išsimėčiusiomis sodybomis”). Kaip ir visose novelėse, veikėjų labai nedaug – jie keturi. Martynas, motina, karvutė Dobilė ir šunelis. Keista, bet Dobilę, kaip, beje, ir šunelį, taip pat norėjau pavadinti veikėja, nes ji čia – pagrindinė problemos sukėlėja ir sprendėja. Ji brangi kaip ir tas savas pasaulėlis, o galbūt svarbiausia jo sudedamoji dalis, jaukumo, saugumo simbolis (“Ta Dobilė labai rūpi. Ir gyvenam mudu, Marčiau, beveik iš jos”).
Vakaras, prietema – mėgstamiausias J. Apučio paros laikas. Artėja audra – išbandymų metas. Veiksmo laikas nusakomas itin tiksliai, įvardijami net metai (1954-ieji). Jau pats pavadinimas informuoja skaitytoją. Dešinėje kūrinio pusėje, po pavadinimu galime pastebėti mažytę dedikaciją (Motinai”. Tikriausiai kūrinys skirtas autoriaus mamai. Daugelis Apučio novelių yra autobiografinės, jose prisimenamas itin svarbus, neužmirštamas, brangus vaikystės laikas, gimtasis kaimas, namai. Galbūt Marčiaus siela jam artima, sava, pažįstama.
Pagrindinis veikėjas Martynas, be abejo, jautrios sielos, nuoširdus, mylintis ir “Toks jaunas”. O motina serga, sunkiai serga. “Ji jau buvo sunkiai įžiūrima, jos plaukai žili, o pagalvis baltas, tik sulysęs įrudęs veidas išsiskyrė”. Būtent tai, kad sūnus atsidavęs prižiūri merdinčią motiną, kankinasi stebėdamas kančią, aukoja laiką dėl karvės, kuri abiem tokia brangi, guodžia, rodo tikrąją meilę, neblėstantį atsidavimą “jų” pasaulėliui. Martynas nuolat stengiasi būti panašus į tėvą, kurio balsas toks tvirtas, raminantis (“Tegul trenkia. Tokia gamta.”). “Bet jam neišeina taip kaip tėvui, net visai nepanašu”. Jis trokšta, labai trokšta atrodyti didelis, nori apginti, nuraminti motiną, pasakyti, kad viskas gerai, kad “tokia jau gamta”.
Vis dėlto švelnus, galbūt virpantis, dar vaikiškas Martyno balsas nenuramina motinos. Ji paniškai bijo audros, jaudinasi dėl Dobilės, netgi apalpsta (“trenkia baisiai ir motina sudejuoja ir paskui nutyla”). Sūnus skuba atnešti vandens, ją girdo ir mėgaujasi akimirka, kai gali sėdėti greta mažytės savo motinos, ja rūpintis, globoti, saugoti ir laukti, kol ji pramerks akis. Tada pamatys žmogų, kurį ir norėtų matyti, kuris jai brangiausias, kuris saugo jų sukurtą pasaulį ir niekada jos nepaliks. Ypatingi motinos ir sūnaus ryšiai atrodo tokie stiprūs, jų pasaulis toks nesugriaunamas ir uždaras. Vis dėlto, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, Martynas svajoja, domisi, trokšta pamatyti, kas yra “už priartėjusio horizonto”, pamatyti “svetimą pasaulį – visiškai svetimą, kuriam nerūpėjo, kaip dabar gyvena išsimėtęs tarp dobilienų kaimelis”. Ir motinai jis sako, kad reikia toliau už dobilienos žiūrėti, už jų pasaulio linijos. Tačiau jai rūpi Dobilė, “pririšta prie horizonto”. Ji žino, kad jei praras Dobilę, praras dalį savo pasaulio, o galbūt nebeliks tos linijos, to horizonto ir tada praras sūnų…