Garsaus XX a. poeto, dramaturgo, prozininko Just. Marcinkevičiaus kūryba daugiažanrė – eilėraščiai, poemos, gyvenimo apmąstymai. Pagrindinė poezijos tema – tauta ir jos likimas, žmogaus ir tėvynės ryšys. Kiek vėliau poetas ima kviesti skaitytoją dvasiškai tobulėti; kaip, tarkim, ir eilėraščiu „Žodis – kaip lašas“, kuriuo iškeliama žodžio svarba žmogui.
Žodis – tautos gyvybės šaltinis, jos pradžia. Jau pirmoje eilutėje žodis gretinamas su lašu, reiškia, su gyvybe: „Žodis – kaip lašas – kaupiasi“. Vadinasi, žodis, nors ir visai kartais menkas ir trapus, žmogui yra gyvybiškai svarbus. Jis pristatomas kaip naivus tikintysis į tekėjimą, paliekantį pėdsakų („tikėdamas į tekėjimą“). Tekėti gali vanduo, saulė, tad žodžio tekėjimas yra nukreipas į gėrį ir šviesą`, kurie neša palaimą ir džiaugsmą.
Žodis – įrankis žmogui atrasti save, suvokti kaip tautos atstovą. Lyr. „aš“ kalba apie žemės kultūrą:“Matau jį tavy – lyg po stogu/padėtą padargą“. Padargas yra įrankis dirbti; žodis, kuriuo dirbami sielai svarbūs darbai, glūdi užslėptas žmoguje po stogu. Todėl reikia pastangų jį išlaisvinti ir teisingai pavartoti. Svarbu suprasti kiekvieno žodžio galią ir jo uždavinį, kaip ir žinoti, kokiu padargu atskirus darbus dirbti.
Žodžio neatskiriamumą nuo žmogaus įrodo ir trečioji strofa, kuria metaforiškai pavaizduojami žodžio ir dvasios santykiai: neva žodis „dvasią liečia“. Žodis ją liečia, vadinasi, tiesiogiai daro įtaką. Vyksta intymus dvasios ir žodžio kalbėjimasis, kuris ypač daug reikalauja iš dvasios (iš jos, tarsi iš šulinio, žodis vis semia ir semia). Žodis čia tarsi laiškanešys. Tačiau toje pat strofoje jis gretinamas ir su sėjamu grūdu, kuris simbolizuoja viltį ir siekius. Žodis – lyg grūdas – „apšviečia ir veidą tavo, ir žemę“. O grūdas – tai duona, penas fiziniam kūnui. Taigi žodis – visagalis, jis moko, auklėja ir veda į šviesą – pažinimą.