TEKSTO ANALIZĖ IR INTERPRETACIJA
Veiksmas vyksta uždaroje patalpoje, tikroviškoje,tačiau apgaulingoje erdvėje.Domininkonų požemiai – sunkūs žemi skliautai, karstai, geležinės durys.Tai archainė atributika, sukelianti slogų įspūdį. Domininkonų vienuolyne įkalintas M. Mažvydas- pirmosios lietuviškosios knygos autorius.Jis apmąsto savo lemtį, skleidžiasi humanistinių polėkių asmenybė, sugebanti pakilti virš visko.
1 eil. “Atsibundi…”Miegas- tai būsena, kai neveikia sąmonė.”Tu”- lyg personažo antrasis “aš”, jis sąmonę turi, su juo vyksta polemika, “tu” eina prie savęs.
2 eil.- abejojimo atspalvį suteikia antonimai, pavartota klausiamoji intonacija.
3 eil.- užuomina apie sąlyginę mirtį.
4 eil. – regimasis vaizdas nuspalvina įspūdį, suteikia jam amžinumo, epitetas “dulkėta” sustiprina įspūdį.1-4 eil. atsiveria mirties patyrimas, kelio atsivėrimas nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmoniškumo į dieviškumą.Transcendencija- kai dvasinis patyrimas pasiekia lygį, kur pasaulis neegzistuoja.”Norint pažinti pasaulį, reikia užsikimšti ausis, užmerkti akis”Platonas.
5 eil.”Širdis”- ženklas, pabrėžiantis perėjimą į kitą jausmų sferą(4 eil. “galva”).Personažas suvokia – regėti save tarsi mirusį yra mistifikacija.Abejonė išreiškiama veiksmažodžiu “atrodo”, būdvardžiu “gyvas” akcentuojamas įsitikinimas.
6 eil.Akivaizdžios pastangos susivokti savyje, savo pojūčiuose, tačiau personažas mato žmogaus mirties gelmę.
6-7-8 eil.Įspūdinga metaforiška hiperbolė skatina žmogaus menkumo suvokimą, deminutyvas “siūlelis”įprasmina žmogaus ryšį su pasauliu.
8-11 eil.”Tu esi beturtis. Tu nieko neturi”- akcentuojama, kad materialinės vertybės neegzistuoja.
Esi turtingas, jei turi skausmą, jauti pasaulį kaip sopulį.
16 eil. “Žaizdos” įvaizdis- ypatinga prasmė , išryškina kančios baisumą, tragišką personažo situaciją.Didžiausi krizės momentai iš žmogaus pareikalauja ir dvasinių, ir fizinių kančių.Šioje situacijoje personažas suvokia savo dvasinį vertingumą.Parodoma personažo didybė ir bejėgiškumas(“žaizda negęstanti”- pasiaukojantis kankinys).
17-18 eil. “rėkia skausmas”,”galingai traukia”- akustinė vaizdo pusė, tai dvasinės būsenos paralelės. Remarkose pašaliniai dirgikliai(“sudejavęs”,”baisus riksmas”),vienuolyno tylą nuolat perskrodžiantys riksmai- emociniai akcentai, kuriantys mistišką kūrinio atmosferą.
19 eil.Personažas pradeda polemiką su skausmu.
21-23 eil. –išryškėja mąstytojas, išgyvenantis mistišką būseną. Jis palieka savo kūną, sugrįžta prie aukos akto.
Po 23 eil. esanti remarka “Siena”- reali užtvara , kuri padeda peržengti “aš-tu” slenkstį.
24-25 eil. “Motina” – šviesulys, brangiausias žmogus, prie kurio personažas glaudžiasi, kai jam sunku.
26-29 eil. –užkalbėjimas- sąlyginis skausmo laidojimo ritualas, atsiveria archainė pasaulėjauta.Skausmas atstumiamas.
30-31 eil. – tris k. kartojami “man geriau” sustiprina šį pojūtį.
32-39 eil. alegoriški paveikslo kontūrai: “takelis”- gyvenimo įvaizdis, “varpas”-simbolizuoja naujo,geresnio gyvenimo artėjimą, atgimimą.Personažas medituodamas įgyja dvasinę ramybę.
37 eil. “Dievuliau mano”-ryšys su visagale dvasine esybe.Žmogaus ir dievo bendravimas- transcendentinė sritis.