Lietuvių rašytoja Žemaitė savo apsdakyme “ Marti“ pavaizdavo kaime gyvenančios šeimos santykius, jų buitį, moters vietą šeimoje. Apsakyme išryškėja moters padėtis tuometiniame Lietuvos kaime. Ji beteisė, vyro ujama ir išnaudojama, susitaikiusi su likimu arba priėmusi vyrišką toną. Garbingą vietą šeimoje užtikrindavo moters atsineštas turtas – tiek kraitis, tiek pasoga.
Katrė ištekėjo už Jonuko per prievartą be meilės, dėl naudos, pinigų, žemės. Nenorėjo Katrė tekėti, bet jos tėvas įsitikinęs, kad žemė – gero šeimos gyvenimo pagrindas, o Vingių žemė buvo derlinga. Motinai gaila dukters, bet ji tikėjo, kad Katrė pamils Jonuką, pripras prie jo ir namus sutvarkys.
Senoji Vingienėnenori Katrės matyti marčia, bet Vingių šeima buvo įsiskolinusi, todėl Jonukas privalėjo vesti Katrę, kad sumokėtų skolas.
Įžengia Katrė į nelaukiančius namus senoviškai, taisyklingai pagal visus papročius. Katrės elgesys stebino ją pačią. Ji buvo mandagi, kantri, nepaisant senosios Vingienės užgauliojimų: „ Kai mano Jonuką vežė krikštyti, ji vartus atkėlė, jau prakutusi buvo piemenėlė.“ Katrė prarijo pirmą gurkšnį vaišių, užtaisytų kaip karčiaisiais pipirais žodžiais naujosios motinos. Katrės elgesys nepriekaištingas, ji nuryja skaudžias motinos užgaules, bet jau kitą dieną vyro namuose ji susiduria su Vingių šeimos netvarka. Pamačius tokią tvarką, Katrei šiurpis perėjo per kailį, net plaukai ant galvos pasišiaušė. Katrė nepasidavė, nenuleidusi rankų ėmė tvarkytis: „ Išvarinėjo visus gyvulius, įstatė šiaip taip duris, užkamšė skarmalais išdaužytus stiklus, atrinko puodus, sustatinėjo į kertes; sugreibusi šluotražį, šiūpelį, užniko valytis, kaip beįmanydama aslą sausinti.“
Negalėjo Katrė priprasti prie tokios netvarkos, o dar tie motinos užgauliojimai: „ Nauja gaspadinė atsirado! Ar seną paprotį varai? Šlavinėtis? Čia to nereikia. Jei purvų nebraidysi, duonos neėsi.“ Katrė nesuprato žodžio „ netvarka“. Ji buvo mokinama tvarkos, mandagumo, o Vingių namuose viskas buvo priešingai. Su ja visi elgėsi atgrasiai, žemino Katrę kaip tik mokėjo. Vyras iš po vestuvių visai dingęs. Pasijautė ji niekam nereikalinga, vieniša. Ką tik darė Katrė, vis peiktinai; vaikščiojo ar sedėjo, šnekėjo ar tylėjo, juokėsi ar verkė, darbavosi ar gulėjob – vis negerai ir negerai. Tėvas kitaip jos nevadino, kaip tik – šavalka, plikė, ne tokios Jonas bestovįs. Kentėjo Katrė visa tai, naktimis verkdama, dieną savo skausmą išliedama į darbą.
Tvarkydavosi, šlavinėdavosi, stengėsi iš visų jėgų. Bandė Katrė pakeisti Vingių požiūrį į tvarką, bet nesėkmingai. Neiškentė ji tokio elgesio, įpykusi, įniršusi, plyšo raudoniu, truputį vėjo supūsta, o daugiau iš apmaudo. Juodos akys spindėjo piktumu, tarytum kibirkštis pažers į šalis. Su kočėlais smarkiai švaistėsi. Katrė tari pasiuto. Kočiodama ji taip smarkai daužė į stalą, net langų stiklai virpėjo. Pirmą kartą Katrės sukeltas triukšmas išgąsdino Vingius. Išsišaukė, išsiliejo Katrė Vingiams, bet jie to nesuprato. Ėmė guostis vargšelė, raudoti dėl nevalyvojoir netikelio savo vyro ir po kiek laiko aprimo. Vingiai viską užmiršę ir vėl spaudžia Katrę,moteris kaip ir anksčiau imasi darbo. Visi dirba, ruošiasi rudeniui, o Vingių šeimoje plušėjo vienintelė Katrė. Aplinkiniai žmonės šnekėjo: „ – O tai, žiūrėk, kokį valktį Katrė velka! – rodė vieni.“ Ir taip diena iš dienos negailėdama sveikatos tvarkėsi ir dirbo Katrė. Kiti šnekėjo: „ – Ką gi darys nedirbusi? Kad vyras tinginys, pati turi būti darbininkė- visuomet taip yra.“