Komunikacijos istorijos konspektas
5 (100%) 1 vote

Komunikacijos istorijos konspektas

Komunikacija ir informacija

“Komunikacija” atėjęs iš lot. k. ir reiškia dalintis, dalytis bendru.

Communis – bendras –>communicare.

Liet. k. tai yra “bendravimas”, bet jis labiau taikomas tarpasmeniniam bendravimui.

Komunikacija – tai pasikeitimas informacija.

Informacija – visi informacijos perdavimo procesai (ne tik tarp žmonių, bet ir augalų, gyvūnų ar mašinų).

– informacijos pasikeitimas tarp žmonių.

Komunikacija tarp žmonių ypatinga tuo, kad naudojami ženklai, simboliai. Žmonės kuria ir naudoja ženklus sąmoningai.

Informacija yra komunikacijos turinys.

Komunikacijos priemonės

Komunikacijos priemonės yra vaizdo ir garsofiksavimo, perdavimo ir paskleidimo priemonės. Vaizdas gali būti paveikslas ir raštas.

Medium ir media vadinama komunikacijos priemonės kitose kalbose. Tai reiškia terpė kažko.

Žiniasklaida – mass media, masinės komunikacijos priemonė, nes

1) ji skleidžia ne tik žinias, bet ir pramogas ir pan.

2) netinka įvardinti visoms komunikacijos priemonėms (pvz., telefonui, faksui).

Komunikacijos priemonės skirstomos į :

1) pirmines (kalba, gestai, mimika – tiesioginė komunikacija be papildomų priemonių);

2) antrines (kai pranešimas sukuriamas panaudojant technines priemones, o priėmimas – be techninių priemonių);

3) tretines (kai ir pranešimas kuriamas, ir priėmimas vyksta panaudojant technines priemones – kinas, radijas TV, multimedia).

Prie antrinių ir tretinių komunikacijos priemonių kalbama apie tarpininkaujamą komunikaciją.

Žmogaus jutimų atžvilgiu beveik visos komunikacijos priemonės funkcionuoja 2 kanalais – rega ir klausa. Ir tik pirminės komunikacijos priemonės įtraukia visus jutimo kanalus (uoslė ir t.t.). Taip yra todėl, kad regos ir klausos kanalus galima padalinti į mažesnius ir transformuoti į kitus kanalus. O uoslė, lytėjimas ir skonis yra labiau apriboti erdvėje. Klausa ir rega yra didesnio atstumo jutimai ir dar gali būti pratęsti komunikacijos kanalais.

Komunikacijos funkcijos

Komunikacija gali būti:

1) pati sau (pramoga, malonumas; pvz., niuansuojama dainelė);

2) tikslinė (kaip įrankis, skirta pasiekti kokį tikslą):

a) aplinkos tyrimas, žinių surinkimas apie aplinką;

b) koordinavimas (skirtingų visuomenės dalių tarpusavio ryšys, pvz., žmonės žino, kada išvažiuoja autobusas, Koordinavimas įgyvendinamas per manipuliavimą, pvz., balsuokite už R. Paksą);

c) patirties perdavimas (socialinio palikimo – normų, taisyklių, įstatymų – perdavimas naujiems visuomenės nariams. Tai perduodama per taisykles.).

Komunikacijos funkcijos išliko tokios pačios per amžius, tik keitėsi jų forma. Dabar tai daroma nebe tarpiškai, o naudojant masinės komunikacijos priemones.

Žmogiškosios komunikacijos raidos etapai

Panašiai kaip tradicinių periodų atveju, komunikacijos etapai gali būti išskirti pagal tai, kokie komunikacijos būdai buvo ir pan. Komunikacijos priemonės pratęsia kokį nors žmogaus jutimą, todėl komunikaciją galima suprasti kaip įrankį (M. McLuhan) ir pagal tai išskirti periodus.

Komunikacijos raidos periodai:

1) ženklų ir signalų amžius (nuo seniausių laikų, nuo žmogaus atsiradimo);

2) kalbos amžius ( 35 000 m. pr. Kr., manoma, kada žmogus jau mokėjo kalbėti);

3) rašto amžius (4000 – 3000 m. pr. Kr., kai buvo išrastas egiptiečių, šumerų raštas);

4) spaudos amžius ( 1440m., kai Gutenbergas išrado spaudos mašiną, 1455m. – pirmoji jo knyga);

5) elektroninės masinės komunikacijos amžius ( nors masiniai laikraščiai atsirado XIX a. 2p., tačiau šis amžius siejamas su elektroninių mašinų kom. pradžia. Tai XX a. pr.);

6) kompiuterių ir kompiuterinių tinklų amžius ( XX a. 7 deš.m kai pirmą kartą į tinklą sujungti kompiuteriai).

Toks supratimas komunikacijos raidą supranta kaip kaupimą, akumuliavimą. Naujos komunikacijos priemonės neišstumia ankstesniųjų, o įsilieja į jau esančią sistemą. Tam ji turi surasti savo nišą ir vykdyti savo funkciją. Arba vykdyti tą pačią funkciją, bet greičiau. Arba konkuruoti kaina. Lygiai taip pat senos komunikacijos priemonės turi prisitaikyti iš naujo, ieškotis naujos nišos. Naujos komunikacijos priemonės atima senųjų rinkos dalį.

Ženklų ir signalų amžius

Manoma, kad seniausi žmogaus protėviai komunikavo kaip kad komunikuoja gyvūnai: garsais ir judesiais.

Jie vystėsi į sudėtingesnius ir efektyvesnius komunikacisjo būdus, paremtus taisyklėmis.

Signalas tik atkreipia dėmesį, o ženklas pasako, ko žmogus nori.

Signalai, ženklai buvo riboti. Kiekvienam daiktui, idėjai reikėjo atskiro ženklo. Tai buvo labai sudėtinga ir neefektyvu. Žmonės, kurie dar nenaudojo kalbos, jie negalėjo kurti legendų, mitų, t.y., kultūros.

Kalba yra mąstymo pagrindas. Pirmykščiai žmonės negalėjo klasifikuoti, planuoti ir pan. Jų protinis gyvenimas buvo “ribotas”.

Prie kalbos pereita, nes naudojama tik kalbos organas (burna).

Kalba paliko laisvas rankas. Be to, kalba yra greitesnė, efektyvesnė, galima bendrauti tamsoje.

J.Jaynes teigia, kad kalba atsirado 70 000 – 10 000 m. pr. Kr. Tuo metu istorija sudarė tokias sąlygas, kuriose kalba reiškė išlikimą arba išnykimą.

Apie 40 000 m. pr. Kr. pastebėtas įrankių pagausėjimas, pokyčiai įrankių dizaine. O tai reiškė, kad jau buvo išvystytas kairysis smegenų pusrutulis, kuriame yra kalbos centrai. Įrankiai buvo
labiau pritaikyti dešiniarankiams.

Kalbos kilmė

Tai sudėtingas klausimas, nes nėra objekto, kurį būtų galima stebėti. Kalba atsirado daug seniau nei ją imta užrašinėti, todėl nuo rašto neverta tirti. Nėra vienareikšmio atsakymo, kaip atsirado kalba.

“Au au” – žmonės imitavo gamtos, gyvūnų garsus ir naudojo juos.

“Fu” – kalba išaugo iš garsų, išreiškiančių emocijas.

“Op” – kalba kilo iš garsų išsprūstančių įtempiant jėgas ar atliekant veiksmą.

Darvinas pasiūlė aiškinimą, kad kalba išaugo iš garsų, leidžiamų žaidžiant kalbos organais.

Šios teorijos negali paaiškinti, kaip žmogus išmoko garsus paversti sutartiniais vardais ir simboliais.

J.Jaynes pasiūlė realistiškesnę teoriją. Kitų teorijų manymu, pirmiausia buvo vardai, kuriais pavadinti daiktai. O Jaynes – jau egzistuojančių garsų modifikavimas, suteikiant jiems konkrečią reikšmę. Jo teigimu, pavadinimai išsivystė vėliausiai, pirma gyvūnų ir pan., o paskui – daiktų.

Kalbos kilmės vieta

2 požiūriai:

1) teigia, kad buvo viena pirmoji kalba, iš kurios atsirado kitos kalbos grupės.

2) labiau paplitęs. Kalbos atsirado kelėtoje vietų nepriklausomai. Yra keletas pirminių kalbų. O tada jau tos kalbos skilo pagal pirmąjį požiūrį.

Rašto raida

Priešistorė

Piešiniai olose. Daugiausiai rasta Ispanijoje Altamiros oloje. ir Pietų Prancūzijoje Lasko oloje. Jie datuojami nuo 22 tūkst. pr. Kr. Vėlesnių rasta Rusijoje, Afrikoje, Skandinavijoje. Jų paskirtis buvo maginė – buvo tikima, kad piešinys atstoja tikra gyvūną, kad jis turi tikrą galią. Taip pat piešiniai buvo naudojami mokymo tikslais, inicijuojant jaunuolius į genties paslaptis, mokant ir pan. Šiais piešiniais informacija nebuvo fiksuojama, bet esmė, kad šitaip žmonės išmoko naudotis piešimo įrankiais ir įgijo rašymo įgūdžių.

Iki tikro rašto atsiradimo buvo ir kitų, primityvaus rašto pavyzdžių:

1) daiktaraštis – žinioms perduoti naudojami įvairūs daiktai, simbolizuojantys mintis;

2) mazgaraštis – virvutė su užmazgytais mazgais. Paprastai naudodavo piemenys, norėdami prisiminti, kiek galvijų turi. Taip pat buvo naudojama kaip kalendorius. Žinoma, kad naudojo Amerikos indėnai.

3) Kipų raštas – tai dar labiau ištobulintas mazgaraštis, pritaikytas sudėtingesniam turiniui perteikti ( prie virvės tvirtinami siūleliai ir pan.). Galima užrašyti informaciją apie mokesčių rinkimą, karo grobį, derliaus dydį ir pan. Naudojo inkai.

4) vampum – mezgamos juostos, naudojamos spalvos, derinami siūlai, įpinamos kriauklės ir pan. Naudojo irokėzai.

5) lazdaraštis – neilgos lazdelės su įvairių formų įpjovomis. Naudotos Australijoje, N. Zelandijoje.

Šių raštų trūkumas, kad jie buvo primityvūs ir nesuprantami pašaliniams. Jie nelaikomi tikru raštu, nes nefiksavo kalbos.

Tikrasis raštas – tai žmonių kalbos fiksacija grafiniais, matomais ženklais. Ji fiksuoja visus kalbos bruožus – leksinius, gramatinius, sintaksinius.

Atsiradimo prielaidos:

1) Buvo poreikis raštui atsirasti, susijęs su nuosavybe. Žmonės buvo sėslūs, ėmė gyventi dideliais būriais, kūrėsi kaimai ir miestai. Jiems reikėjo valdymo institucijos, o jai reikjo rašto.

2) Didesniame kaime atsirado daugiau privačios nuosavybės, o jai užfiksuoti reikėjo rašto.

3) Geneologijos fiksavimas.

4) Mainų, ribų tarp teritorijų fiksavimas ir pan.

Iki rašto atsiradimo viskas buvo fiksuojama ir laikoma žmonių atmintyje ( šamanų, žynių ir t.t.).

Rašto kilmė

Manyta, kad raštas atsirado Mesopotamijoje , o vėliau pasklido į Egiptą, Kiniją ir t.t. Dabar manoma, kad Egipte ir Mesopotamijoje raštas atsirado vienu metu – 3 – 4 tūkst. m. pr. Kr. Daugiausia galima teigti, kad iš Mesopotamijos į Egiptą atėjo stimulas kurti raštą, o ne pats raštas.

Seniausios rašto sistemos:

q Šumerų dantiraštis

q Egipto hieroglifai

q Kinų raštas

q Majų raštas

Rašto tipai:

1) Piktografinis

2) Ideografinis (logografinis)

3) Fonetinis

Piktografinis (vaizdaraštis)

Naudojamos ne raidės, o piktogramos ar paveikslėliai, kurie vaizduoja ne atskirą garsą ar skiemenį, o konkretų daiktą arba reiškinį ar jų kompleksą. Jais buvo galima užfiksuoti įvykį, papasakoti istoriją. Pirmtakas – piešiniai olose, vėliau ant tošies, odos.

Privalumas: jo naudojimui nereikia didelių įgūdžių, nes piešiniai tikroviškai pavaizduoja įvykius.

Trūkumai:

1) rašto konkretumas neleidžia perteikti sudėtingesnio turinio, ypač abstrakčių sąvokų, tikrinių vardų ir pan.

2) nebuvo nustatytų ir visiems privalomų vaizdavimo taisyklių; buvo galima kurti vis naujus

piešinius, kurie tapdavo nesuprantami kitiems.

Pirmosios piktogramos randamos ~3,5 tūkst. m. pr. Kr. Šumere, Egipte.. Bet tokio rašto pavyzdžių galima matyti ir dabar – komiksai, kai kurie kelio ženklai ir t.t.

Iš piktografinio rašto išsivystė kitos sistemos.

Ideografinis (logografinis)

Tai toks raštas, kuriame vienas ženklas žymi visą žodį, sąvoką ar situaciją. Nuo piktografinio rašto skiriasi tuo, kad čia nebūtinas vaizdingumas, išorinis panašumas į simbolizuojamą daiktą. Pvz., kinų hieroglifai. Šis raštas nuo fonetinio skiriasi tuo, kad neatkuria garsų, o tik prasmę.

Ideogramos atsirado vis labiau standartizuojantis piktogramoms. Paskutiniame piktografinio rašto etape pastebėta tendencija kurti
privalomus, pastovius piešinius. Ženklai pradedami išdėstyti ne pagal paveikslo kompozicijos taisykles ir reikalavimus, o pagal loginį mastymą.

Dabar ideogramos irgi yra naudojamos. Pvz., matematiniai simboliai, kai kurie kelio ženklai.

Privalumai: 1) ideogramų trumpumas, nes vienu žodžiu galima išreikšti visą žodį.

2) tinka užrašyti skirtingiems kalbos dialektams (svarbu Kinijoje).

Trūkumas: ženklų gausa, nes kiekviena sąvoka turi turėti atskirą ženklą (kinai turi apie 50 000 ženklų).

Pagrindinės ideografinio rašto sistemos ir jų raida:

1. Egipto hieroglifai

Hieroglifais egiptiečių raštą pavadino graikai. Vertimas – šventieji raštai.

Hieroglifų pagrindas – vaizdaraštis, kilęs iš piešinių, juos vis labiau standartizuojant ir paprastinant. Vistik Egipto hieroglifai išsiskiria savo vaizdingumu. Iš pradžių kiekvienas hieroglifas reikšdavo atskirą sąvoką. Taip jau buvo perteikiamos ir abstrakcijos, ir veiksmų sąvokos. Vėliau toms sąvokoms, kurias buvo neįmanoma pavaizduoti grafiškai, pradėta taikyti panašiai skambančių žodžių hieroglifus. Tai jau žingsnis į fonetinį raštą. Tam, kad būtų galima atskirti, ar perkeltine, ar tiesiogine prasme skaityti, pradėta naudoti papildomi ženklai prie hieroglifo. Vardams, vietovardžiams žymėti egiptiečiai išrado fonetinį raštą. Tam jie naudojo jau turimus hieroglifus, kurie reikšdavo pirmąją atitinkamą žodžio raidę.

Naudojami papirusas ir dažai, teptukai.

2. Dantiraštis

Paplito Šumero civilizacijoje. Vėliau raštą perėmė babiloniečiai, asirai.

Medžiaga buvo molio lentelės. Ženklai įspaudžiami nusmailinta nendrės lazdele. Šis raštas greitai tapo schematizuotas (nors buvo kilęs iš piktogramų) ir nebeatpažistamas, nes molio lentelėse buvo neįmanoma dailiai rašyti.Ženklai reiškė ištisus žodžius, vėliau – skiemenis. Prie grynai fonetinio rašto šumerai irgi neperėjo.

3. Kinų hieroglifai

Seniausi pavyzdžiai randami iš 1800 m. pr. Kr. Randamos būrimui naudotos kaulo lentelės. Šie hieriglifai taip pat evoliucionavo nuo vaizdaraščio iki iki ideografinio rašto. Piktogramos buvo schematizuojamos, parardo vaizdinius elementus. Kinų raštas turi fonetinio rašto elementų, nes panašiai skambantiems žodžiams naudojamos tos pačios ideogramos. Tačiau kinų raštas yra daugiau negu kalbos užrašymas. Pvz., kai kurie vardai rašomi skirtingai, o tariami vienodai.

Kinų hieroglifai naudojami iki šiol. Apie 50 000 simbolių.

4. Majų raštas

Rasta įterptų į paveikslėlius ideogramų. Jų ideogramas galima naudoti ir ideografiškai, ir fonetiškai, ir mišriai. Šis raštas yra išnykęs.

Fonetinis

Atskiras ženklas žymi atskirą garsą.Garsus žymintys ženklai vadinami raidėmis.

Pranašumai prieš ideografinį raštą:

1) Raidės yra paprastesnės, greičiau užrašomos.

2) Raidžių reikia nedaug (~20 – 30), jos daug greičiau išmokstamos.

3) Raidės tinka bet kuriai kalbai užrašyti.

Manoma, kad šį raštą sukūrė ir išplatino finikiečiai. Seniausias dokumentas rastas iš X a. pr. Kr. Stimulą sukurti raidyną, manoma, gavo iš Egipto hieroglifų. Finikiečių raidės turėjo išorinį panašumą į Egipto hieroglifus, bet žymėjo tik garsus. Jų raidyną sudarė 22 simboliai, žymėję tik priebalsius. Rašė iš dešinės į kairę. Vėliau raidės pateko į Europą – Senovės Graikiją. Graikų raidyne – 24 ženklai (17 prieb. ir 7 balsės). Graikai išsaugojo senuosius raidžių pavadinimus. 403 m. pr. Kr. įgijo oficialų statusą. Graikai apsuko rašymo ir skaitymo kryptį. Iš graikų raidynas paplito po visą Europą – iš pradžių pas etruskus, vėliau perėmė lotynai. Lotynai kai ką išmetė, kai ką pridėjo ir tai jau vadiname lotyniškąja abėcėle. Lotynų raidynas su krikščionybe paplito po visą Europą. Dabar jį naudoja daugiau nei 1/3 pasaulio gyventojų. Kiekviena šalis pritaiko abėcėlę pagal savo poreikius.

Havajiečiai išsiverčia su 12 ženklų.

Manoma, kad baltai iš pradžių naudojo runas.

Savitą raštą sukūrė slavai, pasinaudoję graikišku raidynu. Raštas vadinamas kirilica (nuo vienuolio Kirilo). Paplito Rusijoje.

Kalba kinta greičiau nei raštas.

Rašto reikšmė

Raštas buvo didelis posūkis žmogiškosios komunikacijos raidoje:

1) Tai informacijos išsaugojimas laike.

2) Informacijos perdavimas erdvėje ir komunikacija be tiesioginio komunikacijos dalyvių dalyvavimo. Komunikacija yra nepriklausoma nuo konteksto. Yra siuntėjo anonimiškumas.

3) Informacija gali būti perduodama tiksliau, išvengiama žodinio perdavimo netikslulų.

4) Raštas leidžia daug efektyviau kaupti informaciją.

5) Geresnės informacijos dauginimo galimybės.

6) Komunikacija dideliais atstumais ir per tarpininkus.

7) Tai turinys kitam komunikacijos etapui – spaudai.

Rašymo medžiagos

Tai paviršiai, instrumentai, dažai ir kitos priemonės, skirtos rašymui. Jos turėjo įtaką rašymo formai. Pvz., dantiraštis.

Iki rašto atsiradimo seniausi informacijos fiksavimo pavyzdžiai buvo piešiniai uolose. Piešimui buvo naudojami pigmentai, gaunami iš gyvūnų ir augalų. Spalvos tepamos pirštais, pagaliukais, kailio kuokštais, liejamos iš tuščiavidurio kaulo.

Molio lentelės (Šumeras) nuo 3 tūkst. m. pr. Kr. Čia trūko medžio ar akmens, todėl buvo naudojamas molis. Lentelės daromos iš vietinio molio. Formos, dydžiai ir spalvos buvo
skirtingi. Padarius įrašus, lentelės būdavo džiovinamos. Lazdelės įspaudams daryti gaminamos iš nendrių, lazdelių, kaulų ir pan.

Akmuo. Mesopotamijoje ir Šumere rašyti ant akmens tik karalių tekstai. Egipte randami pavyzdžiai iš šventyklų ir kapų.

Kitos Egipto rašymo medžiagos: papirusas, dramblio ir kt. gyvūnų kaulai, oda, pergamentas, vaškas, molio lentelės.

Papirusas naudotas nuo 3 tūkst. m. pr. Kr. Juo buvo prekiaujama. Jis plačiai naudotas iki 1 tūkst. pab. m. e. Rašymo instrumentas buvo nendrinis teptukas. Nuo 300 m. pr. Kr. šį teptuką pakeitė nendrinė plunksna. Rašymui naudojo juodą ir raudoną rašalą. Rašalas gaminamas iš suodžių ir raudonos kreidos.

Oda ir pergamentas naudoti nuo 2500 m. pr. Kr. Egipte ir Vid. Rytuose. Ant odos rašomas Talmudas. Tikras pergamentas atsirado 150 m. pr. Kr. Pergamo mieste Azijoje. Priežastis – konkurencija tarp Aleksandrijos ir Pergamo bibliotekų. Tai buvo svarbi rašymo medžiaga iki XV a.

Žąsies plunksna. Jos reikėjo todėl, kad pergamentas yra minkštesnis nei papirusas. Pradėta naudoti VI a. pr.Kr. ir naudota iki XIX a., kai buvo išrasta metalinė plunksna.

Grafitas išrastas ir paplito XVIII a.

Šratinukas išrastas tik po II pasaulinio karo.

Popierius. Išrastas Kinijoje. Išrado teismo pareigūnas 105 m. Gamintas iš audeklo pluošto (seniausias – išmirkius kanapes). Tik ~ VIII a. pateko į Samarkautą, iš kur plito toliau. Europoje anksčiausiai popierius pradėtas gaminti Italijoje XII a. Iš pradžių gamybai naudoti medvilnės, lino pluoštai. Medis pradėtas naudoti tik XVIII a.

Knygos istorija

Pirmosios knygos atsirado senosiose civilizacijose (Šumere, Egipte, Kinijoje ir t.t.). Knygų išvaizda priklausė nuo medžiagos, iš kurios gaminta. Egipte knygos buvo ilgi papiruso ritiniai (vid. 8 – 12 m. ilgio, rasta iki 100m.). Papirusas nepatvarus, jo negalima lankstyti, todėl buvo sukami ritiniai. Rašyti galima tik vienoje pusėje. Skaitoma pervyniojant iš vienos rankos į kitą. Antraštė – knygos pabaigoje, kad nenusitrintų (taip iki XIV a.).

Antikiniame pasaulyje populiariausios knygos – papirusas, pergamentas, medinės lentelės (buko). Naudojamos baltai dažytos arba vaškuotos lentelės. Rašyta metaline lazdele, vadinama stiliumi. Lentelėse buvo daromos skylutės ir jos buvo rišamos į knygą, vadinama kodeksu (lot. medis). Šios knygos tirėjo naują formą. Vėliau atsirado pergamento kodeksas, o dar vėliau šiuolaikinė knyga. Visiškai pereita prie kodekso formos plintant pergamentui. Ant pergamento galima rašyti iš abiejų pusių, be to, galima greitai rasti reikiamą vietą. Kodeksai dominavo iki V a. Viduramžiais naudotas pergamento kodeksas. Pergamentas – brangi medžiaga, dėl to naudoti polimsestai (kai senas tekstas ištrinamas ir perrašoma iš naujo).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2841 žodžiai iš 9101 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.