Kūno kultūros didaktikos egzo klausimai ir atsakymai
5 (100%) 1 vote

Kūno kultūros didaktikos egzo klausimai ir atsakymai

( II Kursas 3 semestras)

1. Kūno kultūros teorijos mokslo samprata

1.1 Kūno kultūros teorijos mokslas glaudžiai susijęs su edukologija (jos dalis), nes remiasi tais pačiais pagrindiniais dėsniais ir metodiniais ugdymo principais.

1.2 Kūno kultūros vertybiniai ir veiklos aspektai. Vertybė subjekto santykis su objektu išraiška. Subjektas – žmogus, sportinė veikla – objektas. Subjektas įtraukia į socialinį gyvenimą objektą, tokiu atveju ta veikla yra pripažinta kaip vertybė. Pagrindinis dalykas veiklai pradėti turi būti poreikis,kuriam išugdyti reikalingos šios sąlygos. Sąlygos: 1)Materialinės, techninės, finansinės sąlygos 2)dvasinės sąlygos(koncepcijos,programos,principai) 3)žmogiškieji ištekliai(paruošti pedagogai, treneriai) 4)procesijos(suskurta sistemos ir organizacijos įgyvendinančios šią sistemą).

1.3 Žmogaus veikloje atsiranda socialinė būtinybė apibrėžti tikslus ir uždavinius,bei specialiąsias priemones, jų panaudojimo fiziniam ugdymui galimybes. Ankstyvuosiuose žmogaus raidos etapuose tie klausimai buvo spendžiami intuityviai, stichiškai perduodant praeitį kitoms kartoms. Vėliau ši veikla išsirutuliojo į atskirą savarankišką ir socialiai būtiną profesiją bei jos teoriją ir praktiką. Kad profesionaliu lygiu organizuotų ir valdytų šį procesą, kūno kultūros specialistas privalo turėti gana daug išsamių žinių. Kūno kultūra pamažu tampa sudėtinga socialinės veiklos sritimi, kurioje formuojasi bei taikomi praktiniai įvairių mokslų-filosofijos, istorijos, pedagogikos, psichologijos, biomedicinos ir kt.principai.

1.4 Kūno kultūros teorijos mokslo sąsajos su kitais mokslais:

2. Kūno kultūros teorijos mokslo pradininkai

2. 1 K. Dineika labiausiai žinomas kaip gydomosios fizkultūros novatorius, kaip Druskininkų gydomosios fizkultūros parko įkūrėjas, gydęs gydomąja gimnastika įvairius susirgimus ir ligas. Karolis Dineika 1920 m. įkūrė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungą, 1922 – Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, buvo jų pirmuoju pirmininku. Propagavo klasikines ir tautines sporto šakas. K. Dineika siekė kūno kultūrą pajungti dvasios kultūrai. Rašė į laikraščius, žurnalus, iki 1940 m. okupacijos išleido 14 knygų – apie Lietuvos blaivinimą ir sportą.

2. 2 Algirdas Vokietaitis (1909–1994)

Paskyrė savo gyvenimą pedagoginei veiklai. 1934 m. baigęs Vienos universitetą (fizinio

auklėjimo ir geografijos mokslus), įgijo ir plaukimo trenerio kvalifikacijà. Kūno kultūros, sporto didaktika domėjosi Suomijoje, Švedijoje, SSRS, Anglijoje, Vokietijoje. 1939 m. Marburgo universitete (Vokietija) apgynė daktaro disertacijà, kurios tema – „Esamos mokyklinės kūno kultūros sistematikos ir tautinės formos problema pirmaujančiose Europos šalyse“. 1931–1939 m. Lietuvos kūno kultūros mokytojams skirtuose vasaros kursuose dėstė fizinio auklėjimo pagrindus, mankštą, plaukimą, 1934–1938 m. – Aukštuosiuose kūno kultūros kursuose, 1939–1943 m. VDU ir VU fizinio auklėjimo katedros dėstytojas, docentas (1941), vedėjas. 1941-aisiais buvo Kūno kultūros rūmų

direktorius, 1936, 1937 ir 1939 m. atstovavo Lietuvai tarptautiniuose sporto kongresuose.

A.Vokietaitis – aktyvus plaukimo treneris, 1934–1942 m. Lietuvos plaukimo rinktinės treneris. Daug rašė kūno kultūros, sporto klausimais.

2. 3 Vienas iš aktyviausių ir profesionaliausių Lietuvos tautinės fizinio auklėjimo sistemos kūrėjų V. Augustauskas, įvertindamas kūno kultūros mokytojų parengtumą, jų kompetentingo rengimo svarbą, tą situaciją, kurioje iškilo būtinybė steigti aukštąją mokyklą. 1931 m. baigė VDU Humanitarinių mokslų fakultetą. 1932 m. dirbo Kauno apskrities mokyklų inspektoriumi, 1934–1940 m. – Kūno kultūros rūmų ir Aukštųjų kūno kultūros kursų direktoriumi. Organizavo Kūno kultūros rūmų ir Kauno sporto halės statybą. 1937 m. išrinktas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pirmininku, vadovavo VDU Kūno kultūros katedrai. 1945 m. dirbo Kūno kultūros instituto Psichologijos–pedagogikos katedros vyr. dėstytoju, o 1947–1949 m. – katedros vedėju. 1938 m. kartu su kitais Kaune surengė pirmąją Pasaulio lietuvių tautinę olimpiadą.1931–1940 m. redagavo žurnalą „Fiziškas auklėjimas“. Nuo 1920 m. – Šaulių sąjungos narys, Tautininkų sąjungos atsakingasis sekretorius.

2. 4 St. Šalkauskio ( 1884 -1914 ) kultūros pedagogika neatskiriama nuo žmogaus sampratos, kuri visapusiškai ir plačiai aptarta jo filosofinėje ir pedagoginėje veikloje. St. Šalkauskis 1911 m. baigė teisės mokslus Maskvos universitete, 1920 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją Fribūre. Grįžęs į Lietuvą, įsitraukė i Lietuvos universiteto kūrimo darbą. Iki 1940 m. profesoriavo Teologijos – filosofijos fakultete. Daug jėgų St. Šalkauskis skyrė pedagoginiam ir moksliniam organizaciniam darbui: buvo pakviestas į ką tik įkurtą Kauno universitetą dirbti profesoriumi, paskutiniais gyvenimo metais išrinktas rektoriumi.

2. 5 JURGELIONIS ANTANAS [1894 04 14 Anikstoje (Latvija) – 1976 10 22 Vilniuje], sportinės medicinos gydytojas, pulkininkas leitenantas, epidemiologas, gerontologijos pradininkas Lietuvoje. 1918–1939 m. su pertraukomis gyveno Kaune. Nutrūkus medicinos studijoms Rusijoje, 1918 m. grįžo į Kauną ir įsidarbino Krašto apsaugos
departamente. 1920 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę sanitaru. 1926 m. grįžo į Lietuvą susižavėjęs profilaktine kūno kultūros reikšme ir kūrė fizinio lavinimo sistemos planą. Nuo 1924 m. apie tai nuolat rašė spaudoje. Kaune pradėjo dirbti Karo sanitarijos valdyboje fizinio lavinimo inspektoriumi ir dėstyti S. Daukanto mokytojų seminarijoje. 1926–1929 m. vadovavo Lietuvos sporto lygai, koordinavusiai sportinį judėjimą. 1928 m. A. Jurgelionis – Lietuvos sportininkų delegacijos vadovas Amsterdamo olimpinėse žaidynėse, taip pat buvo išrinktas į pasaulinio sporto medicinos gydytojų kongreso organizacinį komitetą. 1932 m. tapo pirmuoju Kūno kultūros rūmų direktoriumi Kaune (Totorių g. 12). Jo rūpesčiu Ąžuolyne pastatyti ir 1934 m. atidaryti nauji rūmai. Prie jų suorganizavęs Aukštuosius kūno kultūros kursus (AKKK), direktoriaus pareigas perdavė V. Augustauskui. Pats skaitė paskaitas, įkūrė pažangią fiziologijos ir medicinos kontrolės laboratoriją. 1936 m. parengė valstybinio kūno kultūros ženklo nuostatus. 1938 m. uždarius AKKK, dirbo VDU kūno kultūros katedros vyr. asistentu.

3. Kūno kultūros teorijos mokslo pagrindinės sąvokos

3. 1 Kūno kultūra – svarbi bendrosios asmens ir visuomenės kultūros dalis, glaudžiai susijusi su kitomis jos sritimis, ypač su sveikatos stiprinimu ir sportu. Ji padeda siekti fizinės, psichinės ir dvasinės asmens darnos, stiprina įvairaus amžiaus žmonių sveikatą. Kūno kultūra atveria galimybę patirti išlavinto, stipraus, sveiko organizmo, kūno judesių grožio keliamą džiaugsmą, kuria prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai. Apimdama įvairias fizinio aktyvumo raiškos formas, kūno kultūra sudaro sąlygas asmeniui pažinti save ir ugdytis fizinę bei dvasinę ištvermę, reikalingą stresinėse, kritinėse situacijose, individualumą, tikėjimą sėkme siekiant fizinės ir dvasinės sveikatos.

3. 2 Kūno kultūros samprata galima suprasti iš šių idėjų: Kūno kultūra yra tam tikra kultūros forma,kuri keičia žmogaus fizinę būklę, jo dvasines galias su tinkamai šios kultūros normos idealuose, vertybėse užfiksuotais reikalavimais. Kūno kultūros požymiai: vystymosi procesų nebaigtumas, dėl vaiko reakcijos į išorinių veiksnių (dirgiklių), bei fizinis aktyvumas.

3. 3 Specifinės kūno kultūros funkcijos visuomenėje: fizinių gebėjimų ugdymas ir fizinės būklės optimizavimas kūno kultūros priemonių pagalba(sveikatos stiprinimas, fizinių ypatybių ugdymas, fizinės būklės normalizavimas).

3. 4 Bendrakultūrinės kūno kultūros funkcijos visuomenėje: parengiamoji (parengti fiziškai žmogų darbui, gyvenimui), lavinamoji (suteikimas žinių, kad būtų galima savarankiškai atlikti, judamieji įgūdžiai), auklėjamoji (per fizinį ugdymą įtvirtinamos vertybės žmogaus gyvenime – fizinio, intelektualinio, estetinio, dorovinio pobūdžio), socializuojanti (platus socialinių kontaktų tinklas, greičiau integruojasi į socialinę aplinką, bręsta socialiai), integracinė (pasireiškia per įvairių bendruomenių kūrimąsi sporto pagalba – sporto klubai), individualizuojanti (sudaro sąlygas kiekvienam žmogui pasirinkti pagal norus,gabumus, kūrybinė (sudaro sąlygas savarankiškai), hedonistinė (žmogus patiria didelį malonumą rekreaciniame sporte), rekreacinė (aktyvus laisvalaikio leidimas naudojant sporto pratimus), valingumo ugdymas (padeda išugdyti žmogaus charakterį – atkaklumą, drąsą, ryžtingumą, valią, savitvardą) ir vertybinė (veiklos turinys yra vertybė).

3. 5 Fizinis ugdymas – tai moksliškai pagrįstas pedagoginis procesas, kuriame ugdytojas veikia ugdytinį fizinio lavinimo vertybių pagrindu. Fizinis rengimas – reikalingas profesiniams įgūdžiams įsigyti. Jėgos, greitumo, ištvermės, lankstumo ir vikrumo ugdymas. Fizinis parengtumas – sudėtinga žmogaus dinaminė būsena – organizmo fizinių ir funkcinių galių išsiugdymo lygis, lemiantis kūrybingą, darbinę ir visuomeninę žmogaus veiklą. Fizinis išsivystymas- morfologinių ir fiziologinių organizmo savybių visuma, rodanti organizmo fizinio subrendimo būklę, fizinė pajėgumą bei harmoningumą. Biologinis amžius-parodo, kokia iš tikrųjų yra žmogaus organizmo būklė: kitaip tariant, ar ji atitinka nugyventus metus.

3.6 Fizinis tobulumas- požiūris į kūno kultūrą, įvairiapusį fizinį parengtumą, sveikatą, valios ir kitas savybes. Požymiai ir veiksniai lemiantys fizinį tobulumą: 1. proporcinga kūno sandara. 2. Aukštas fizinių ypatybių išlavėjimo lygis. 3. Didelis fizinis darbingumas. 4. Gera adaptacija nepalankiomis gyvenimo sąlygomis. 5. racionalus gyvybiškai svarbių įgūdžių ir gebėjimų panaudojimas integruotis į supančią socialinę aplinką. 6. požiūris į fizinį ugdymą jo reikšmę, poreikis aktyviai judėti.

3. 7 Fizinio tobulumo lygiai: 1. Privalomas 2. Profesinis 3. Talentų.

3. 8 Kūno kultūra – ugdymo sritis, kur mokiniai dažniausiai gali patirti sėkmę, save realizuoti, kompensuoti patiriamus mokymosi sunkumus, sustiprinti motyvaciją. Fizinis ugdymas – tai moksliškai pagrįstas pedagoginis procesas, kuriame ugdytojas veikia ugdytinį fizinio lavinimo vertybių pagrindu.

4. Dėsniai ir dėsningumai, didaktiniai fizinio ugdymo principai

4.1 Dėsnis-vidinis, esminis reiškinių sąryšis, atskleidžiantis būdingą jų raidą. Dėsniai egzistuoja
nepriklauso nuo žmonių valios. Jie nesukuriami, juos galima tik atskleisti ir pažinti, prie jų prisitaikyti. Dėsningumas- reiškinių savybė paklusti dėsniams, esminių tarpusavio ryšių nulemtas procesas.

4.2 Didaktiniai fizinio ugdymo principai: Moksliškumo – istorijos, kultūros ir ugdymo sąveikos dėsnis. Vaizdumo, prieinamumo ir individualumo – konkretus ir abstraktus mąstymo sąveikos dėsnis. Sistemingumo ir nuoseklumo – loginio ir kūrybinio mąstymo dėsnis. Progresyvumo, sąmoningumo ir aktyvumo -stropumo ir mokymosi sėkmės sąveikos dėsnis.

5. Fizinio ugdymo priemonės

5.1 Fiziniai pratimai– sąmoningi, valingi žmogaus judesiai ir veiksmai, skirti fiziniam lavinimui ir gydymui. Tai svarbiausia fizinio tobulėjimo priemonė. Fiziniai pratimai apima natūralius judesius ir specialius judesius bei jų kompleksus, skirtus fiziniam žmogaus lavinimui ir gydymui. Judėjimo veiksmai – tai gebėjimas neautomatiškai atlikti judesius. Judėjimo veiksmai skirstomi: mokėjimas atlikti vientisą, standartinį judėjimo veiksmą; mokėjimas atlikti atskirus judesius.

5.2 Fizinių pratimų techninės charakteristikos. Fizinis rengimas-fizinių pratimų naudojimas, siekiant išmokti, kurios nors specialios veiklos. Kiekybinės charakteristika-fizinių pratimų (veiksmų) atlikimas, juos dažnai ir tankiai kartojant. Kokybinė charakteristika-kai atliekami sportiniai veiksmai, fiziniai pratimai, techniškai ir kokybiškai.

5.3 Veiksniai, lemiantys fizinių pratimų poveikį: pratimo intensyvumas; pratimo trukmė; poilsio intervalų trukmė; poilsio pobūdis; pratimo kartojimų skaičius.

6. Fizinio ugdymo metodai

6.1 Vaizdiniai metodai: 1) iliustravimas-tai statinių mokymo priemonių naudojimas (paveikslų ir kt.). 2) demonstravimas – dinaminių mokymo priemonių (gyvųjų organizmų) naudojimo būdas. 3) stebėjimas-naudojamas kaip žinių įsisavinimo šaltinis. Jis turi lydėti visą mokymo procesą. 4) piešimas ir braižymas-mokytojas turi piešti lentoje, o paskui pervesti mokinį į savarankišką piešimą ir braižymą. 5) modeliavimas ir simbolinis vaizdavimas-taikomos aukštesnėse klasėse. 6) medžiagos rinkimas ir fiksavimas-per jį mokiniai įtraukiami į gyvosios gamtos stebėjimą. 7) požymių išskyrimas ir apibūdinimas-esminių požymių išskyrimas-pagrindinis mokymo reikalavimas. Žodiniai metodai: 1) aiškinimas-tikslas formuoti sąvokas, dėsnius, taisyklės, instruktuoti mokinius. Teikiant šį metodą ypač svarbus yra įrodymas remiantis logikos dėsniais. Juo ugdomos proto galios. 2) pasakojimas- išplėstinis aiškinimas. Naudojant įvairias mokymo priemones gyvai ir vaizdingai pateikiama faktinė medžiaga. Taikant jį svarbiausia paveikti fantaziją. Svarbus ne tik turinis bet ir firma: intonacija, gestai, mimika. 3) dėstymas-aiškinimo ir pasakojimo derinys. 4) garsinis skaitymas-skaityti reikia pradedant nuo vadovėlio. Be to, mokytojas turi naudoti mokslinę literatūrą. 5) pranešimas-tai mokinių ar specialistų iš anksto paruošti ir per pamokas atlikti pasisakymai. Mokiniai pranešimus turi atlikti žodžiu, o ne skaityti. 6) apklausa-jos metų užduodamas klausimas ir jį atsakoma. Naudojami įvairūs apklausos būdai. Frontali-taikoma visai klasei, individuali, grįžtamoji-kai mokiniai patys užduoda klausimus it į juos atsako. 7) pokalbis-mokytojas turimomis žiniomis padeda mokiniams suprasti ir išmokti naują arba pakartoti ankščiau išmoktą medžiagą. Tai dialoginis klausimų-atsakymų metodas. Didaktikoje pokalbis taikomas norint realizuoti šiuos tikslus: parengimas naujos medžiagos suvokimui; siekimas ir kartojimas; žinių tikrinimas ir jų taikymas naujomis sąlygomis. 8) individualus skaitymas-turi vaizdinio mokymo elementu, nes skaitydami mokiniai mato grafinį vaizdą. 9) rašymas-turi vaizdinių ir praktinių elementų. Perteikiamos ne tik biologinės žinios, bet ir įtvirtinami bendrojo lavinimo įgūdžiai.

6.2 Fizinių ypatybių lavinimo metodai: Tolygusis metodas – dirbama ilgai ir be pertraukų, kol pulso dažnis pasiekia 110–160 tv./min. Pakaitinis metodas – darbo intensyvumo ir jo trukmės kaitaliojimas (mažinimas ir didinimas) nenutraukiant darbo. Tempo metodas – per treniruotes ištisai dirbama taip, kaip per varžybas (parenkami

tam tikri nuotoliai ir greičiai). Intervalinis metodas priskiriamas prie darbo su poilsiu. Tiesioginė jo paskirtis – didinti širdies tūrį ir stiprinti jos susitraukimus. Didžiausia įtaka širdžiai daroma poilsio metu. Kartotinis metodas – fizinio krūvio derinimas su poilsiu. Atsižvelgiama į tai, kokios trukmės darbui žmogus ruošiasi. Varžybų kontrolinis metodas turi daug bendra su tempo ir kartotiniu metodu. Jo tikslas – patikrinti pasirengimą išlaikyti krūvį ekstremaliomis sąlygomis ar tam tikrame

treniruočių etape.

6.3 Fizinių pratimų mokymo metodai. Mokymo procesą sudaro: priemokos, jų panaudojimas, mokinio ir mokytojo. Mokymo metodai: Bendrieji fizinio ugdymo metodai skirstomi- Vaizdiniai, žodiniai ir praktiniai.

6.4 Mokinių organizavimo būdai: individualus, frontalus, grupinis. Pratimų atlikimo būdai: vienlaikis, srautinis, paeilinis, pakaitinis.

7. Fizinių pratimų, judėjimo veiksmų mokymas

7.1 Mokėjimas- gebėjimas atlikti atskirus judesius, judėjimo veiksmus. Gebėjimas atlikti vieną arba kitą judėjimo veiksmą liks mokėjimu iki tol, kol tam bus reikalingas dėmesio sutelktumas
viso pratimo atlikimo laiku. Įgūdis-dažniausiai automatiškai atliekamas sąmoningas žmogaus judėjimo veiklos komponentas. Fiziologijos požiūriu, tai sudėtinga funkcinė sistema, ilgalaikės atminties pagrindu įtvirtinta centrinėje nervų sistemoje.

7.2 Teigiama ir neigiama įgūdžių sąveika. Įgūdžių formavimosi procese jie vienaip ar kitaip vienas kitą veikia. Anksčiau įgyti įgūdžiai vadinamuoju perkėlimo mechanizmu gali palengvinti arba apsunkinti naujo įgūdžio formavimą, daugeliu atvejų esamų įgūdžių perkėlimas padeda susidaryti naujiems mokėjimams ir įgūdžiams. Teigiamo perkėlimo fenomenas plačiai naudojamas judėjimo veiksmų mokymo procese. Juo remiasi mokymo modeliavimas ir parengiamieji pratimai. Tačiau reikia pažinti ir neigiamo perkėlimo efektą, kad laiku būtų galima tą perkėlimą pastebėti ir pašalinti.

7.3 Judėjimo veiksmų struktūra: 1. Aktyvių ir sąmoningų mechaninių veiksmų, kuriuos lemia žmogaus nervinė ir raumenų veikla, visuma. 2. Kūno kultūros ir sporto

veikloje – judesių, atliekamų pagal tam tikrą techniką, junginys.

7.4 Fizinių pratimų mokymo etapai, ypatybės ir uždaviniai: pradinio mokymo: ypatybės-nepakankamas judesių tikslumas, nepastovus judėjimo akto ritmas; trūksta vientisumo tarp atskirų judėjimo veiksmo fazių; netikslus raumenų darbo panaudojimas.Uždaviniai:-formuoti vientisą judėjimo veiksmo vaizdinį, pagrystą to veiksmo technika;papildyti judėjimo veiksmą tais elementais kurie padėtų išmokti nauja veiksmą;pašalinti nereikalingus judesius; siekti, kad veiksmas būtų atliktas visas. Išsamaus uždaviniai: skatinti nuodugniau suprasti mokomus judėjimo veiksmus; išmokti patikslinti technikos detales; judėjimo veiksmą atlikti gerai ir viską iškarto. Veiksmo tobulinimo uždaviniai: įtvirtinti išmoktą judėjimo veiksmą toliau tikslinant jo detales; ieškoti individualios technikos bruožų; ugdyti reikiamas fizines ypatybes; užtikrinti taisyklingą ir tobulą judėjimo veiksmo atlikimą maksimaliomis ir įvairiomis sąlygomis.

(II kursas 4 semestras)

1. Fizinis gebėjimas – mokėjimas panaudoti fizines ypatybes ir judėjimo įgūdžius atliekant judėjimo veiksmą (pvz.: gebėjimas toli nušokti, greitai bėgti, efektyviai dirbti fizinį darbą ir pan.). Kritiniai lavinimo periodai — tai tokia ribotos trukmės fazė, kuriai būdingas didžiausias atskirų organizmo sistemų ir funkcijų jautrumas aplinkos faktoriams (ir teigiamiems, ir neigiamiems). Dabartiniu metu nustatyta, kad jaunesniame mokykliniame amžiuje (tarp 7 ir 8 bei tarp 11 ir 12 metų) itin intensyviai lavėja visos pagrindinės fizinės ypatybės: ištvermė, greitumas, vikrumas ir kt. Matyti, šis dėsningumas yra susijęs su judėjimo analizatoriaus formavimusi, kuris baigiasi sulaukus 12—13 metų.

2. Jėgos samprata

2.1 Jėgos rūšys: Maksimali jėga – pati didžiausia jėga, kuri įgyjama susitraukinėjant raumenims. Greitumo jėga – tai jėga, kuria, greitai susitraukinėjant raumenims, įveikiamas pasipriešinimas. Ištvermės jėga – tai organizmo gebėjimas priešintis nuovargiui, kurį sukelia ilgai trunkantis fizinis krūvis. Raumenų jėgą lemiantys veiksniai: raumens fiziologinis skersmuo, jo sandara, nervinė reguliacija, raumenyse vykstantys biocheminiai procesai, raumenų elastingumas, valios savybės, kūno padėtis (biomechaninės sąlygos).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2678 žodžiai iš 8723 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.