S. Daukantas gimė tragiškaisiais Lietuvai metais – per antrąjį Lietuvos ir Lenkijos
padalijimą 1793 m. Spalio 28 d. Kalvių kaime, netoli Skuodo rajono, eigulio šeimoje.
Jis mokėsi Žemaičių Kalvarijos Domininkonų mokykloje
Vilniaus universitete Daukantas studijavo nuo 1814 – 1825 m., gilinosi į moralinius ir politinius mokslus. S.Daukantas ypač domėjosi istorija.
Simono Daukanto, kaip tautos atgimimo šauklio, nuopelnai ir jo darbų reikšmė jam esant gyvam nebuvo nei suprasti, nei įvertinti. Tačiau jis parengė naują visuomenės minties vystymosi etapą. S. Daukantas švietė ir kultūrino Lietuva. Ugdė pagarbą knygai, kalbai, istorijai ir Tėvynei.
Jo darbuose atsispindėjo Lietuvos išaukštinimas, senųjų papročių savitumas, visais savo darbais jis švietė tuometinę visuomenę, ją ugdė, rodė kelia į šviesesnį rytojų.
Savo kūriniuose S. Daukantas aprašė ir apie senovės lietuvius, jų didybę.
Jis lietuvaičius išaukštindamas teigė, jog visi buvo augumo vidutinio, ne taip smulkaus, kaip rimto. Visi buvo ne taip dideli kaip augaloti, buvo labai gražios išvaizdos, augumo skaistaus, akys žydrai rainos, veido daugiau pailguotino nekaip apvalaus. Senyvo amžiaus žmonės turėdavo tankią susisukusią barzdą. Lietuvių plaukai buvo tamsūs, už ausų sukasti , nešiodavo ir iš po nosies kyšančius ūsus.
Rašytojas taipogi paminėjo ir mūsų protėvių pagrindinius charakterio bruožus. Jie kalbėjo drąsiai ir apsukriai. Pasižymėjo narsa ir drąsa, buvo drąsios ir malonios išvaizdos, malonės jiems irgi netrūko. Lietuviams nestigo ir dorumo, jai kas nors neteisingai ranka ar žodžiu užgaudavo, tuo pat būdavo bausme atlyginama. Pakantumu ištverme pasireiškė vyrai, jie iškęsdavo šaltį, alkį, darganas ir speigus. Atlikdavo buitinius darbus kaip pridera, negeidė svetimo turto, veltui savo turtų neeikvodavo, aukso ir sidabro negeidė, savo nuopelnais ir uždarbiu kankinosi, visa tai parodo, jog jie buvo dori, kilnūs, taupūs, protingi. Padėdavo vargstančiam- nestigdavo gailestingumo. Drabužiais ir maistu nesilepino. Bėdose ir varguose kantrybe, bei ištverme pasireikšdavo. Išmintimi spręsdavo iškilusius klausimus. Nelaimėje per daug nesikrimsdavo. Laimėje nesididžiavo. Teisybė tarp jų per amžius klestėjo. Ką širdyje “laikydavo“, tą žodžiu reikšdavo. Vyresnius gerbė taip parodydami, jog jie buvo garbingi, išprusią gyventojai.