Literatūra nepriklausomoje Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Literatūra nepriklausomoje Lietuvoje

Pirmasis pasaulinis karas, pasibaigęs dviejų imperijų griūtimi, atvėrė pavergtoms Europos tautoms kelius į nepriklausomybę. Lietuvių tautai, netekusiai valstybingumo prieš 120 metų, tas kelias buvo itin sunkus.

Vokiečių karinė administracija, šeimininkavusi Lietuvos teritorijoje nuo 1915 m., siekė „amžinos tvirtos sąjungos ryšiu“ sujungti šią teritoriją su Vokietija. Rusijos Laikinoji vyriausybė perspėjo 1917 m. rudenį, kad ji turi dar pakankamai patrankų, kurios bus atgręžtos prieš „tautas, kurios panorėtų nuo Rusijos atsiskirti“. Lenkų politikai reikalavo atkurti Lenkijos-Lietuvos valstybę, kaip Rytų Europos stabilumo garantą. Anglijos užsienio reikalų ministras G.Curzonas stebėjosi: kaip gali maža tautelė, įsiterpusi tarp dviejų didelių imperialistinių valstybių, „svajoti likti nepriklausoma“.

1918 m. vasario 16 d. Vilniuje A.Smetonos vadovaujama Taryba pasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, kurio kaizerinė Vokietija nepripažino. 1918 m. lapkričio 11 d., jau kapituliavus Vokietijai, buvo sudaryta pirmoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė. Tačiau gruodžio mėnesį trys bolševikinės Rusijos divizijos įsiveržė į Lietuvą, užėmė Vilnių, kur V.Kapsukas paskelbė Lietuvos-Baltarusijos sovietinės respublikos įkūrimo deklaraciją. Raudonoji armija, papildoma vietinių proletarų, valdė du trečdalius krašto teritorijos – Lietuva turėjo tapti placdarmu bolševikinės revoliucijos šuoliui į Vakarus. Daugiau kaip pusę metų Lietuvoje gyvavo dvi vyriausybės: sovietinė Vilniaus valdžia, siekusi prijungti šalį prie revoliucinės Rusijos, ir „buržuazinė“ Kauno valdžia, kovojusi dėl savarankiškos Lietuvos valstybės sukūrimo.

Pašaukti M.Sleževičiaus vyriausybės, tūkstančiai klumpėtų kaimo vyrų, moksleivių ir studentų stojo ginti tautinės valstybės. 1919 m. vasarą „Lit-Belo“ raudonieji pulkai turėjo pasitraukti iš Ukmergės ir Zarasų, atakuojami Lietuvos savanorių, kuriuos palaikė keli reguliarios vokiečių kariuomenės batalionai. Bet tų pačių metų rudenį vokiečių remiamo pulk. P.Bermondto daliniai įsitvirtino šiaurinėje Lietuvoje ir tik po kruvinų mūšių buvo išstumti iš Radviliškio ir Šiaulių. 1920 m. spalio 7 d. lenkų legionai, vadovaujami gen. L.Želigovskio, užgrobė Vilnių, o kavalerijos brigada prasiveržė net iki Kėdainių. Karine jėga bandyta atkurti senoji Lenkijos-Lietuvos valstybė, ir vėl savanorių pulkams teko žūtbūtinai ginti nepriklausomybę.

Reikėjo didelio tautos susitelkimo, ryžto ir pasiaukojimo, kad gimstanti Lietuvos valstybė atsilaikytų, puolama iš visų pusių. Šimtai gimnazistų ir studentų stojo savanoriais, tarp jų pradedantys literatai – S.Santvaras, J.Tysliava, P.Ruseckas, V.Montvila, P.Morkūnas, A.Vitkauskas, H.Baltrušaitis ir kt. Į „Geležinio vilko“ pulką įsirašė K.Binkis, K.Petrauskas, S.Šimkus, drąsindami eilėraščiais ir dainomis menkai aprengtus ir silpnai ginkluotus kareivėlius. Kaip karo korespondentas į veikiantį frontą išvyko A.Vienuolis. Karo mokykloje būsimus karininkus ruošė majoras V.Biržiška, būsimasis lietuviškos knygos istorikas, ir poetas F.Kirša. Dailininkas K.Sklėrius ėjo Kauno miesto ir apskrities viršininko pareigas, o poetas J.Mikuckis buvo Kauno karo komendantas. J.Švaistas, būsimasis prozininkas, 1919 m. vadovavo Rokiškio policijai ir buvo Zarasų karo komendantas, o poetas P.Būdvytis dirbo Tauragės apskrities policijos vadu, 1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Literatūros vadovėlio autorius K.Bizauskas tapo švietimo ministru, o V.Bičiūnas, literatas, teatralas ir dailininkas, Seimo nariu. Pirmajame nepriklausomos Lietuvos dienraštyje „Lietuvos aidas“ (vėliau „Lietuva“) suėjo palaikyti vyriausybės žingsnių P.Klimas (aušrininkas), Vaižgantas (viltininkas), B.Sruoga (santarietis). Rimtos intelektualinės jėgos buvo sutelktos užsienio politikai: J.Baltrušaitis (Maskvoje), O.Milašius (Paryžiuje), J.Savickis (Kopenhagoje), I.Šeinius (Stokholme).

1920 m. sovietinė Rusija pripažino Lietuvos vyriausybę de jure, pareikšdama, kad „gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu“. 1922 m. pripažino Lietuvą de jure JAV, Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija. Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą. Tačiau jaunos valstybės tarptautinė padėtis tebebuvo netvirta: Rusija tebevykdė „pasaulinės proletarinės revoliucijos“ eksporto politiką (Panemunės kareivių sukilimas 1921 m.); Lenkijos diktatorius J.Pilsudskis 1927 m. atvirai grasino Lietuvai karu (ties Gardinu buvo sutelkti legionai ir paruošti „marsz na Kowno“); Vokietija, netekusi pagal Versalio sutartį Klaipėdos krašto, terorizavo ekonominėmis sankcijomis, kariniais sąmokslais ir pasiūlymais „perleisti“ Lenkijai už Dancigo koridorių visą Lietuvos teritoriją. Skirtingai nuo kitų Pabaltijo kraštų, Lietuvos valstybė egzistavo nuolatinėje tarptautinių konfliktų ir galimos agresijos įtampoje. Netikrumo jausena, papildyta vėliau dar Antrojo pasaulinio karo nuojautų, formavo katastrofinių lūžių psichologines būsenas, neįprastas kaimietiškų šaknų lietuvių pasaulėvaizdžiui ir kultūrai.

Nestabili buvo ir Lietuvos vidaus padėtis. Steigiamasis seimas 1920 m. paskelbė Lietuvą demokratine respublika ir priėmė konstituciją, kuri
įteisino parlamentinę valdymo sistemą. Tačiau krašte tebegaliojo karo stovio įstatymai. Nemažas skaičius darbininkų, bežemių valstiečių, moksleivių, grįžusių po karo iš revoliucinės Rusijos, baudėsi pasukti Lietuvos gyvenimą Spalio revoliucijos vaga. Komunistų partija, ruošusi revoliucionierių profesionalų kadrus Maskvoje, iš ten vadovaujama politinio biuro ir finansuojama, leido pogrindyje laikraščius, brošiūras, atsišaukimus, ragindama įvesti proletariato diktatūrą. Iš kitos pusės, valdančioji krikščionių demokratų partija Lietuvos valstybės sandarą griežtai siejo su katalikų bažnyčios institucijomis bei tradicijomis, įvedusi privalomas religijos pamokas pradžios mokyklose ir gimnazijose, mokėdama kunigams algas iš valstybės biudžeto. Liaudininkų ir socialdemokratų koalicija, atėjusi į valdžią 1926 m. pavasarį, pateikė civilinės metrikacijos įstatymą, atskiriantį bažnyčią nuo valstybės, panaikino administracinę vidaus ir užsienio spaudos kontrolę, faktiškai legalizavo komunistų partiją, garantavo tautinėms mažumoms plačias kultūrines teises (žydai leido 12 laikraščių bei žurnalų jidiš ir hebrajų kalbomis ir turėjo 14 gimnazijų, išlaikė savo teatrą; lenkų vaikai mokėsi 24 pradžios mokyklose; Kaune veikė žydų, vokiečių, lenkų ir rusų gimnazijos). Plati viešojo gyvenimo demokratizacija, atšaukus karo stovį, gąsdino dešiniąsias partijas, kad tautinė valstybė neteksianti monolitinių pagrindų, o valdžią užgrobs komunistai, turėję slaptas karines organizacijas. 1926 m. gruodžio 17 d. karinis perversmas padarė galą parlamentinės demokratijos sistemai. Buvo įvesta A.Smetonos, negausios tautininkų partijos lyderio, diktatūra, panaši į J.Pilsudskio režimą Lenkijoje bei A.Salazaro Portugalijoje. Po perversmo karo lauko teismas nuteisia sušaudyti keturis pogrindinės komunistų partijos veikėjus. Varnių koncentracijos stovykloje atsiduria drąsesni liaudininkų ir krikdemų politikai. Uždaromos profesinės sąjungos. Panaikinamos srovinės organizacijos mokyklose. Uždraudžiamos 1935 m. visos partijos, išskyrus valdančiąją tautininkų partiją. Įvedama prevencinė knygų ir spaudos cenzūra, kurią vykdo karo komendantai. Ekonomiškai ir politiškai nestabiliame Rytų Europos regione, kur tebeveikė užsienio inspiruojamos ardančiosios jėgos ir dar nebuvo pilietinės visuomenės, sunku buvo išsilaikyti klasikinėms Vakarų demokratijos formoms (panašūs perversmai po kiek laiko įvyko Latvijoje ir Estijoje), Paleidęs 1927 m. Seimą ir netekęs krikščionių demokratų partijos paramos, autokratinis A.Smetonos režimas vis dėlto neuždarė opozicijos bei tautinių mažumų periodikos, leido egzistuoti kritiškai jos atžvilgiu nusiteikusioms katalikiško, liberalinio, socialdemokratinio jaunimo organizacijoms, paliko atviras duris kelionėms bei emigracijai į užsienį. Skelbdamasi Lietuvos ūkininkų gynėja bei reprezentante, autokratinė valdžia turėjo daugiau ar mažiau taikytis prie pakantumo tradicijų, būdingų kaimo kolektyviniam gyvenimo būdui ir lietuvio valstiečio moralei.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1205 žodžiai iš 3931 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.