***
Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės:
Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių
Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.
Aš klausiau kunigų ir filosofų –
Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai.
Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa:
Kodėl pasaulis, ir žmogus, ir visa tai?
Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu
Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu.
Bet jei randu užsimiršimo smuklę pakely, –
Tai linksmas per dienas naktis puotauju,
Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani,
Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo.
[Šarnelė, 1943,10,27]
V.Mačernis – poetas filosofas, mąstantis apie žmogaus būties prasmę. Jo gyvenimas labai trumpas, tačiau jis paliko įvairių žanrų kūrinių. Ypatingai vertingi meniški sonetai, kuriuose yra daug klausimų apie gyvenimą, jo prasmę. Jaučiama nerimo, nežinios būsena. „Metų sonetus“ jungia kelionės, ieškojimo, pažinimo motyvas. Ne išimtis ir mano analizuojamas sonetas „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu“.
Pirmosios strofos pirmos dvi eilutės teikia informacija apie eilėraščio „aš“ būtį. Jis klajoklis, vedamas nežinios, nerimo. Tai vienišas keleivis, nežinantis kelionės tikslo, suvokiantis savo gyvenimo beprasmybę:Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės
Lyrinio „aš“ gyvenimo kelias yra „palaidas“. Žodis „vaisius“ gali būti suprantamas kaip teikiami malonumai, galimybės: maistas, menas, mokslas…
Tačiau kartu gyvenimas ir varginantis, kankinantis, pilnas sunkumų. Vaisiaus skonis apgaulingas.
Lyrinis subjektas supranta, kad jam, kaip ir kiekvienam žmogui, duotas sunkus gyvenimo kryžius, kurį privalo kartais nešti „kaip naštą ant peties“. Šia opozicija („vaisius“ – „našta“) atskleidžiamas gyvenimo sudėtingumas, jo teikiamos malonės ir skausmai.