Pamąstymai apie žmogų gamtą ir pasaulėžiūrą
5 (100%) 1 vote

Pamąstymai apie žmogų gamtą ir pasaulėžiūrą

Gamta ir kultūra

Gamta ir kultūra atrodo neturi jokių tarpusavio santykių, bet tai tik pirmas įspūdis išgirdus kartu šiuos du žodžius. Gamta – tai neaprėpiama visatoje esančių gyvų būtybių visuma. Gamta, tai ir gyvūnija, ir augalija, ir visa tai, kas gyva. Tai begalinis, fantastiškas grožis, turintis kultūrinę reikšmę. Kultūra yra žmogaus materialinės ir dvasinės vertybės. Pirmiausia žmogus jaučia gamtos ir kultūros santykį. Gamta, kultūra, tai didelis grožis, kurį jis turi gerbti, saugoti ir tausoti. Žmogaus aplinka, kurioje jis gyvena, tai yra gamta, parodo koks jis yra kultūringas. Taip pat ir nuo žmogaus kultūros priklauso kokia bus gamta. Šiuolaikiniai žmonės yra praradę šio gamtos ir kultūros santykio supratimą, nelabai supranta gamtos kultūrinę vertę. Juk gamtoje slypi visa žmogaus kultūra. Gamtoje yra pagrindinės dvasinės vertybės. Iš gamtos kilęs senasis Lietuvių pagoniškasis tikėjimas, senovės lietuviai melsdavosi gamtai, nes suprato jos vertę. Gamtoje yra ir materialinių vertybių. Tai ir minėtasis, pats vertingiausias, gamtos grožis. Žmonės gėrisi gamtos grožiu nacionaliniuose parkuose, rezervatuose. Šios vertybės pamažu nyksta iš šio, pilno naujų technojogijų, pasaulio. Ar gamta liks mūsų gyvenime, priklauso tik nuo žmogaus.

Mitas ir tikrovė

Dažnai, gyvendami tikrovėje, net nesusimąstome apie tai, kas buvo praeityje, net neįsivaizduojame, kas galėjo dėtis prieš vieną tūkstantį ar du tūkstančius metų. Tai rodo tik archeologų rastos senųjų tautų paliktos liekanos, radiniai. Visa tai, ko dažnas žmogus nežino apie tuos laikus, gali perteikti mitas. Juose yra aprašomi legendinių herojų, dievų, pusdievių ir kitokių antikinių būtybių nuotykiai. O tai tikrai nepanašu į tikrovę. Galbūt mitas ir neparodo skaitytojui tikrųjų tų laikų įvykių, tų laikų tikrovės, bet mitas tikrai perteikia senųjų tautų religiją, pažiūras apie pasaulio ir gamtos reiškinių kilmę. Tai ir tėra vienintelis mito ir tikrovės panašumas. Kažin ar tikrai tais laikais buvo dievų, pusdievių ir kitokių, dabar atrodančių fantastiškais, gyvių. Mitas tėra tik dalis praeities tikrovės, bet iš tos dalies mes suprantame tų laikų pasaulėžiūrą, religiją bei filosofiją.

Pagoniškasis ir krikščioniškasis pasaulėvaizdis

Pagonybė ir krikščionybė – dvi skirtingos religijos, du skirtingi tikėjimai, turintys savo atskirus papročius, tradicijas, taip pat ir atskirus pasaulėvaizdžius. Pagoniškasis tikėjimas – tai senoji lietuvių tautos religija, kuri gyvavo iki XV amžiaus, kol buvo pakrikštyti paskutinieji pagonys. Pagonybe tikintys žmonės turėdavo daug garbinamų dalykų, kurie buvo gamtoje. Jie garbino medžius, gyvūnus. Tokie žmonės, tikėdami gamta, niekada nelietė jos, nes tai jų akimis buvo šventa. Bet koks rankos pakėlimas prieš gamtą pasibaigdavo žiauria bausme. Galbūt todėl, kad kadaise tikėjome pagonybe, šiandien neleidžia taip lengvai niekinti gamtos. Tačiau į mūsų gyvenimus per prievartą į galvas įrašyta krikščionybė apvertė pagonių gyvenimą į kitą pusę. Krikščioniškoji mąstysena, filosofija nebuvo suprantama kaimo pagonių. Tai buvo naujos tradicijos, naujas dievas. Krikščionybė, tai tikėjimas į dieva, kurio niekas niekada nėra matęs, o kaip pagonis gali tikėti į nematomą dalyką, juk ankstesnieji garbinami dalykai buvo apčiuopiami, regimi. Tačiau kaip dabar matome pagonybė išnyko, o įsivyravo krikščionybė ir manau gana dar negreit išnyks.

Filosofija ir poezija

Filosofija – tai mąstymo menas. Mąstydamas, galvodamas žmogus sukūrė savo norimą aplinką, kultūrą. Taip pat mąstydamas jis atranda naujus atradimus. Poetui taip pat reikia mąstymo, kad jis sugebėtų kurti, rašyti eiles. Taigi, jei žmogus yra poetas, kuria poeziją, jis turi būti geras filosofas, turi turėti išugdytą mąstymo meną. Poemose ar eilėraščiuose dažnai būna gilių filosofavimų, paslėptų minčių, o kad tai padarytų poetas turi būti geras filosofas. Savo kūriniuose filosofai poetai išdėsto savo pamąstymus, samprotavimus, dažnai kelia filosofinius klausimus. Taigi galima drąsiai teigti, jog filosofija yra poezijos pagrindas. Turėdamas išlavintą mąstymą poetas tirai parašys gerų kūrinių su giliomis filosofinėmis, paslėptomis mintimis, su filosofiniais klausimais ir pamąstymais. Tikrai įdomu skaityti gero filosofo parašytas eiles, nes jose atsisipindi poeto aktualios to laiko problemos, jo pasaulėvaizdis ir mąstymas.

Kolektyvinė ir individualioji kūryba

Seniau, kol dar nebuvo išrastas raštas, vios pasakos, apsakymai, apysakos būdavo išgalovtos kokio vieno, ar kelių žmonių ir eidavao jie iš lūpų į lūpas. Aišku kiekvienas perpasakodamas pagal savo nuožiūrą ką nors pakeisdavo, papildydavo. Tokiu būdu atsirado kolektyvinė kūryba. Šio tipo kūrybos tikslus autorius yra nežinomas, nes jį kurė liaudis. Po to kai atsirado raštas, atsirado ir individualioji kūryba – kitas kūrybos tipas. Individualiojoje kūryboje yra žinomas tikslus darbo autorius. Viduramžiais, nors jau ir buvo raštas, tačiau indvidualiosios kūrybos atstovų buvo labai nedaug. Tai nutiko dėl to, kad viduramžiais mokslas ir menas buvo bevardžiai. Bet po to individualioji kūryba vėl atsigavo, ir mes turime labai daug po viduramžių gyvenusių
menininkų. Tai renesanso menininkai. Po tų laikų, kai atsirado raštas, tokių perpasakotojų, kurie papildo, pakeičia kokią nors pasakojimo dalį, nebeliko. Dabar kuria tik individualūs autoriai.

Šiuo metu Jūs matote 61% šio straipsnio.
Matomi 904 žodžiai iš 1486 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.