Predestinacija
Jums kas nors pasako: “Jūsų likimas nulemtas!” Kokia pirminė jūsų reakcija? Pasipiktinimas, nuostaba, nuoskauda, įsižeidimas? Dar kas nors? Pasipiktinti galima tiesiog pačia mintimi: kaipgi likimas jau gali būti nulemtas? Galima ir nustebti: mano likimas nulemtas, kas gi tai padarė!? Jus gali užvaldyti nuoskauda: nulemtas mano likimas, juk aš niekam nesuteikiau tokios teisės. Galima ir įsižeisti: ką, kažkas nulėmė mano likimą, na ir nenaudėlis!
Kaip gali būti nulemtas mano likimas? Kokiu pagrindu? Kas turi tokią teisę? Kaimynas, draugas, pažįstamas, priešas, vyras (žmona), tėvas, motina, sesuo, brolis ar koks nors nepažįstamasis? Taip, iš tiesų tai – įmanomas dalykas, kad kuris nors iš paminėtųjų kategorijos ims ir su jumis susidoros moraliai arba fiziškai. Moralinis susidorojimas tai tik mažesnioji likimo pusė, kai nepagrįstai esate apkaltinamas melu, vagyste, ištvirkavimu, svetimavimu ar kitais nedorais dalykais, ir teismas kaltintojui priteisia piniginę kompensaciją už moralinę žalą. Tačiau ta moralinė žala padaryta jums, o ne kaltintojui. Galimas ir fizinis susidorojimas (ne kartuvės, ne laužas, ne ketvirčiavimas, o tiesiog šalto ginklo panaudojimas). Tokiu būdu kažkas iš kvėpuojančiųjų nusprendžia jūsų žemiškąjį likimą (tarytum būtų koks nors pomirtinis likimas? Tai jau diskusijų objektas). Tokios likimo lemties išvengti sunku, kai kas nors jau susiruošė susidoroti su jumis.
Tačiau jeigu su jumis niekas nenori susidoroti nei moraliai, nei fiziškai, tai kame tas likimo nulemtumas? Tokiu atveju savo likimo kalvis esu aš pats. Argi? Juk Augustinas iš Hipono sako visai ką kita: žmonių lemtis yra dvejopa; jau Dievo iš aukščiau nuspręsta kas bus pasmerktieji, o kas išganytieji; blogieji bus pasmerkti, o gerieji – išganyti. Nejaugi viskas jau nuspręsta iš anksto, kas bus blogas, o kas geras? Belieka gyventi ir negalvoti kas bus. Tai kas bus, atėjus laikui, mes pamatysim. Tik ar patiks vaizdas, kurį mes išvysim, neaišku?
Anot Žano Kalvino Kristus kentėjo ir mirė ant kryžiaus tik dėl saujelės išrinktųjų, o ne dėl visų nusidėjėlių. Kokia tikimybė patekti į tą išrinktųjų tarpą? Jokios tikimybių teorijos čia išvesti negalima. Galima tik vienintelė tikėjimo tikimybė. Jei Dievo sprendimai yra amžini ir nekintantys, tai išrinktajam nebeįmanoma prarasti išganymo, o pasmerktajam neįmanoma įgyti išganymo. Tokia Dievo malonės valia. Todėl tuomet kyla klausimas kodėl vieni yra išrinktieji, o kiti – ne? Jei tad Dievas negali į tai atsakyti, tai kas tuomet atsakys?
Išeina labai dviprasmiška situacija. Tu turi gyventi, daryti gerus darbus ir tikėti bei viltis, jog pateksi į tą išganytojų pulką. Tačiau nėra jokios garantijos. Jeigu nėra nė menkiausios garantijos, tai kokia gali būti viltis? Greičiau pasireikš neviltis, kurią gimdo nežinojimas. Arba visiškai priešinga situacija: gyveni, lėbauji, vagi, svetimauji, netiki, tau visai nusispjaut į gerus darbus ir Dievą, tačiau Dievas tave išgelbėja savo malone ir tu patenki į tą teisiųjų išsvajotą išrinktųjų terpę. Ar tai teisinga? Įmanomas tik vienas atsakymas: ne! Kur logika? Taip išeina jog Dievas alogiškas. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tuomet tikrai neverta gyventi teisuolio gyvenimo, nes jį gyvendamas gali būti pasmerktas, o tavo kaimynas, kuris tyčiojosi iš tavęs ir elgėsi amoraliai, ne tik – išteisintas, bet ir apdovanotas išrinktojo statusu. Tačiau tarkime, jei gyvenant nedorai ir nepatektum į tą išrinktųjų pulką, bei būtum pasmerktas, nebūtų tokios nuoskaudos, kaip būnant teisiajam susilaukti pasmerktojo tapatybės.
Remiantis Augustino ir Kalvino predestinacijos dogma, tai – žymiai baisiau, negu Romos Katalikų Bažnyčios skaistyklos doktrina. Patekęs į skaistyklą, tu dar turi galimybę atgailauti ir išsikovoti vietą išrinktųjų tarpe. Skaistykla gali tapti šiaudu bei viltimi dorai ir nedorai gyvenusiems žmonėms. Tačiau tokios galimybės ir vilties, anksčiau du minėtieji asmenys, nesuteikia.
Galima manyti, ir tai būtų teisingiausia, jog ne Dievo esmėje yra predestinacija, tačiau ją teoriškai įgyvendino Augustinas ir Kalvinas pasiremdami Ananke ir Fatumu.
Anankė – tai likimas, lemtis graikų mitologijoje, kuri yra moirų motina. Moiros – trys likimo deivės: Klotė verpia gyvenimo siūlą, Lachesė nustato gyvenimo kelią ir jo trukmę, o Atropė nukerpa tą siūlą. Tai tokia tvarka, kurios neįmanoma pakeisti, ir ji žmonėms nesuvokiama.
Fatumas – nepakeičiama ir nepermaldaujama dievų valia romėnų religijoje, kurią įgyvendina trys likimo deivės parkos, atitinkančios graikų moiras.