Radausko “Rytas geležinkelio stoty”
Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais,
Jo žvilgiai spindi bėgių geležim.
Dangus ir miškas ir peronas gimsta čia,
Kur buvo vien tik tamsuma graži.
Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimo
Išėmęs mėto tolius ir medžius.
Pajutę spindulius, į pievą beriamus,
Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt.Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę
(Sapne, po laikrodžiu, kurs rodo tris po keturių).
Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis,
Ir Morse mirksi mirgančiu variu.
Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą,
Raudoną dėmę tarp žalių beržų.
Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio
Dėl saujos saulės avižų.
H. Radausko eilėraščio “Rytas geležinkelio stoty” interpretacija
Henrikas Radauskas – Zymus 20amziaus poezijos kūrėjas, lietuviško eilėraščio meistras. Poetas aplinkoje,gamtoje ieško grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės. Henrikas Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų savita, o ne ką nors kopijuojanti, Jo eilėraščius nepriskirsi konkreciai sroveiHenriko Radausko kūryba tarsi atskira srovė, įvairių srovių samplaika. Ne išimtis ir eilėraštis “Rytas geležinkelio stoty”
Eilėraštis “rytas geležinkelio stoty” yra paimtas iš rinkinio “Fontanas”, kuris buvo išleistas 1935 metais. Pavadinimas “Rytas geležinkelio stoty“ skaitytojui suteikia daug informacijos. Be to nurodo vietą – geležinkelio stotis.
Eilėraštis sudarytas iš keturių strofų, o kiekviena strofa iš keturių eilučių.
Jau pirmoje eilėraščio eilutėje pastebėsime personifikaciją;
Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais.
Ši personifikacija tarsi parodo, kad rytas – pagrindinis veikėjas, kad visas eilėraštis bus apie rytą, jo grožį. Traukiniai nerimstantys pabrėžia, kad šio ryto išvengti neįmanoma, nori tu to ar ne. Tačiau argi šis rytas nėra tik simbolis? Rytas simbolizuoja naujoves, naujo pasaulio gimimą. Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimo
Išėmęs mėto tolius ir medžius.
Ir vėl šiose eilutėse daugybė simbolių. Spinduliai – tarsi mažytės naujovių dalelytės, kurios susijungia į visumą, į rytą. O rasota pieva – didžiulis pasaulis, kupinas senovės. Tačiau tuo pat metu yra pabrėžiamas tokios senovės nepastovumas, nes rasos niekada nebūna ilgai, jos visada išdžiūva. Tai neišvengiama.
Trečioje strofoje vaizduojama senosios tvarkos ramybė, idiliškas pasaulis:
Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę,
Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis,
Ir Morse mirksi mirgančiu variu.
Paskutinėje šio eilėraščio strofoje pasirodo ir visų naujovių padarinys:
Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą.