Richard bach
5 (100%) 1 vote

Richard bach

Gyvenimas – tai nuolatinis ieškojimas, mokymasis, tobulėjimas, susidūrimas su tuo, kas man nesuvokiama, ir to nesuvokimo aiškinimasis. Tai sistema, kuri brandina mane kaip asmenybę. Žmogus sukurtas pagal Kūrėjo atvaizdą, tai yra kuriantis, tad nieko nuostabaus, kad mus supa mūsų, žmonių, sukurti darbai. Kadangi kiekvienas iš mūsų unikalus kūrinys, turintys vis kitokį mąstymą ir sielą, kuri skiriasi viena nuo kitos, todėl galima drąsiai teigti, kad pasaulio suvokimas kiekvieno interpretuojamas skirtingai. Į pasaulį žmogus žvelgia savos sielos akimis. Yra asmenybių, kurios negali nekurti. Jie negali tylėti nepapasakoja savo vidinių išgyvenimų kitiems, ir visai nesvarbu kokia forma. Esant unikalumui negalime daryti vieno ir to paties vienodai: mąstyti, piešti, šokti ir vaidinti. Iš to aišku, kad mes galime vienas kita praturtinti perduodami ir priimdami tai, ką turime savyje – mūsų vaizduotės, suvokimo vaisių.

Kaip veikia mus tai, ką mes išgirstame, perskaitome? Kiek tai išlieka manyje ir kas vyksta po to?

Prieš mane knyga: Richardas Bachas “Džonatanas Livingtonas Žuvėdra”. Nors yra daug meno šakų, bet man priimtiniausias, mane labiausiai keičiantis, yra žodžio menas. Tai grūdas, kuris kritęs į mano širdį augina derlių. Tad perskaičiusi šią nuostabią knygą. noriu pasidalinti įspūdžiu, kuris mane subrandino, pakeitė mano mąstymą. Tai alegorinis pasakojimas. Aš išgyvenau daugybę įvairių jausmų skaitydama šią knygą. Bandžiau suvokti visus charakterius ir juos tarsi perleisti per save. Jausmo suvokimas jau seniai tupėjo mano viduje, bet aš negalėjau jo įvardinti. Ši knyga išlaisvino mano žinojimą ir pavertė tai žodžiu..

Jei tai būtų paveikslas, stovėčiau prie jo ištisas valandas ir išgyvenčiau dramą. Kokį jausmą mums galėtų sukelti dailininko paveikslas: įaudrinta jūra, su nutolusiais, stačiais, aukštais krantais, ir žuvėdra aukštumoje erelio pozoje? Kiekvienas turbūt savyje atrastų, kad tai laisvės troškimas, iššūkis prigimčiai. O dar gyliau?

Knygos dedikacijoje parašyti žodžiai: “Tikrajam Džonatanui žuvėdrai, kuris gyvena kiekviename iš mūsų”. Toliau savo personažą aš vadinsiu tiesiog Džonatanu. Kiekvienas iš mūsų, nors ir būdami nepakartojami, bandome gyventi taip, kad niekuo neišsiskirtume iš kitų. Išorę galimą priderinti prie kitų, tik sielos nepakeisi. Todėl ir aplanko didžiulis noras, pakilti iš gyvenimo rutinos pelenų aukščiau, nugyventi gyvenimą prasmingiau. Gyvendami visuomenėje jaučiamės esą jos dalį, bendruomenės nariai nenorintys laužyti jos nesukurtų , bet kažkaip tai keistai atsiradusių ir nusistovėjusių taisyklių. Ir kaip keistai žvelgiame į atskilusi nuo bendruomenės narį, kuris kaip Džonatanas, atsiskyręs vienui vienas, turėdamas savo troškimą , bando jo siekti. Džonatanas – žuvėdra. Žinome, kad žuvėdros, kaip ir žmonės turi gyvenimišką rutiną, o Džonatanas jos nenori turėti, jam tai svetima. Jis turi svajonę skristi. Skristi taip, kaip neskrido nei viena žuvėdra.

Aš taip pat noriu gyventi taip, kaip negyveno nei vienas žmogus. Auginu savyje svajonę, kaip ir Džonatanas, ir noriu leisti, kad mano svajonės sparnai sustiprėtų ir galėčiau kilti į tuos tolius, kuriuose matau save. Džonatanui nerūpi, kad dėl jo užsispyrimo kenčia tėvai, juk jo gyvenimas priklauso tik jam. Kurti sau ateiti, jei reikia, tai ir žlugdyti. Gyvenimas ir supratimas apie patį gyvenimą yra jo. Juk vienų pamokimai kaip gyventi, gali prašauti pro kito suvokimą gan toli. Ir kodėl kažkas vis nori trukdyti laimės atėjimui, nenori leisti įvykdyti tai, ko esame siųsti į šį pasaulį? Visų pirma tai gali būti pavydas, kad kitam nesisektų geriau nei man. Ar tai nėra egoistiška? Netgi tie , kurie linki pačio geriausio – tėvai, ir jie pradeda nurodinėti kaip gyventi, kaip elgtis, kaip, kaip, kaip.. Tėvai pasirodo norėjo ne tokio vaiko, ne su tokiu charakteriu. Jiems skaudu, kad kiti tyčiojasi iš jų vaiko, vadina ji kvailu, atstumia. Jie jaučia, kad tai daroma lyg su jais pačiais. Vaikui taip pat nesinori skaudinti tėvų, tad ir Džonatanas ne vieną kartą bandė susitaikyti, kad jam nelemta turėti savojo kelio, likimo.Bandė susitaikyti su tuo, kad jis yra bendruomenės dalis, kad jam reikia, privaloma, gyventi taip kaip gyvena dauguma jo gentainių, tai yra monotoniškai tęsti egzistavimą.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 724 žodžiai iš 2106 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.