Rimbaud eilerascio fairy analize – analize
5 (100%) 1 vote

Rimbaud eilerascio fairy analize – analize

Arthur Nicolas Jean Rimbaud prancūzų poetas, gyvavęs ir kūręs 19a. vid. – pab. Jo gyvenimo keliu sunkiai galima patikėti: būdamas 16 metų pabėgo iš namų, apkeliavo beveik visą Europą, klaidžiojo klystkeliais, tarp 15 ir 20 metų sukūrė pasaulinio garso eilėraščius, bet nusprendęs, jog jo eilėraščiai neverti dėmesio, liovėsi kūręs, draugas P. Verlainas, su kuriuo praleido du metus, bandė jį nušauti. Vėliau dirbo meistru Afrikoje, prekiavo ginklais, susirgo venerine liga, tuomet grįžo į tėvynę, kur ir mirė prižiūrimas sesers.

V. Hugo jį vadino Šekspyru – vaiku. V Kukulo žodžiai apie A. Rimbaud skamba taip: „Ir turbūt ne kūrėjas, o keršijanti jo lemtis kalta, jog vieną tie ieškojimai nuveda į akademiją, o kitas atsiduria morge“. Pats poetas yra pasakęs, jog „Poetas turi ieškotis visų meilės, kančios ir kvailybės formų“. Jo manymu, poetas negali dirbti kitų darbų, tik rašyti: „Ranka su plunksna prilygsta rankai su arklu“. Bet koks darbas yra savęs glušinimas, priemonės pavertimas tikslu, žmogaus atitolinimas nuo autentiškumo. Jis vengė dirbti, valkatavo, gyveno lyg siurbelė. Pats A. Rimbaud apie save rašė:<…> paveldėjau: stabmeldystę ir šventvagiškumo pamėgimą, – o! visas ydas, pyktį, gašlumą (gašlumas nuostabus!) ir, ypač melą ir tinginystę.“ Atsisakė naudoti save, savo fizines jėgas bet kokiam darbui – tol, kol tikėjo savo misija. Jis jautėsi atstumtuoju, atmata, sėdinčiu ant gyvenimo „šukių“, „dilgelėse.“. A. Rimbaud – tai milijonai paprastų žmonių praeityje. Poeto likimas – visiška vienatvė.

A. Rimbaud kūryba primena, jog poetinis žodis ne tiek fiksuoja, kiek perkuria psichikos faktus, kad eilėraštis – ne dienoraščio ištrauka, o savarankiška meninė struktūra. Tai pusiau nesąmoningas poetinės kūrybos aktas. Nuolatinis kitos minties, kito peizažo, kito simbolio įsiveržimas.

Sunku buvo pasirinkti kokį eilėraštį analizuoti, nes skaitant visi jie atrodė nesuprantami ir apie nieką, kuriuos perskaičius nėra ką pasakyti. Tačiau kai skaitai antrą, dešimtą kartą, po truputį pradeda aiškėti ir todėl darosi įdomu. Jei eilutės būtų lengvai įskaitomos, o ypač tai, kas parašyta tarp jų, nebūtų įdomu. Šioje vietoje vėl atsiskleidžia poeto genijus – į kelias eilutes sudėti tiek daug ir taip paslėptai, jog norint įsigilinti ir suprasti tai, kas parašyta, turi skaityti daug kartų arba būti kažkur tarp žemės ir dangaus. Juk kūrėjas – ne žmogus, žmonės – mes, ir norint suprasti tai, ką jie sukūrė, turime bent per spryndį priartėti prie jų. Tai ir bandžiau padaryti analizuojant Rimbaud „Fėją“.

Visų pirma keista A. Rimbaud eilėraščius vadinti eilėraščiais turbūt dėl to, jog jie neatrodo kaip eilėraščiai. Esame pripratę, jog eilėraštis turi rimuotis, būti parašytas strofomis, o čia viso to nėra, bet vis dėlto – tai eilėraščiai. Nors jie ir neatrodo įprastai, tačiau kaip prozos jų skaityti neišeina. Skaitai ir tikrai skaitai eilėraštį; jis susirimuoja skaitant. Tai turbūt viena iš poeto genijaus apraiškų taip sudėti žodžius, jog skaitant jie tiesiog plauktų, dainuotų.

Mano pasirinktas eilėraštis analizei vadinasi „Fairy“, lietuviškai – Fėja. Turbūt kaip ir eilėraštį, pirma reiktų ir pradėti analizę nuo eilėraščio pavadinimo, nes jis gali pasakyti labai daug apie kūrinį. Tarptautinų žodžių žodyne ties žodžiu „fėja“ parašyta: „(pranc. Fėe< lot. Fata – likimo deivė), mitologinė keltų ir romanų tautų antgamtinė moteriška būtybė, galinti žmogui padėti arba pakenkti; burtininkė, kerėtoja. Taigi eilėraštis apie moterį, kerėtoją, norų išpildytoją, nors iš tikro šis eilėraštis apie moterį – striptizo šokėją, o gal netgi ir apie moterį perkamą savo aistrai išlieti. Fėja kūniškiems malonumams pildyti. Tai trumpas pasakojimas apie jos gyvenimą nuo pat vaikystės iki dabar. Apie jos dvasinę būklę.

Pirmoji eilėraščio eilutė skamba taip: „Dėl Helenos susimokė ornamentiniai syvai skaisčiuose šešėliuose ir šaltos šviesos žvaigždžių tyloj“. Iš jos tampa aišku, jog bus kalbama apie moterį, vardu Helena. Vardas Helena išvertus iš graikų kalbos reiškia „šviesioji“. Taigi ji yra toji, kuri šviečia kitiems, yra kelrodė žvaigždė, kitas nuo jos tampa priklausomas. Skaitant aš įsivaizduoju ją stovint lauke prie žibinto, ar kito šviesos objekto ir ant kelio matosi jos šešėlis.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 767 žodžiai iš 1445 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.