S nėries eilėraščio žydi saulė
5 (100%) 1 vote

S nėries eilėraščio žydi saulė

S. Nėries eilėraščio “Žydi saulė”

interpretacija

M. K. Čiurlionis ir Salomėja Nėris, dvi pirmojo ryškumo žvaigždės lietuvių tautos kultūros padangėje, sakytum, prasilenkė savo gyvenimo orbitomis, kad maždaug po keturių dešimtmečių susilietų ir suskambėtų simfonija, gaivia, kupina gyvybės, virpančių jausmų, svarių minčių ir kūrybos polėkio, poetės šešių eilėraščių cikle.

Poetė S. Nėris kartais ištisas valandas prastovėdavo prie M. K. Čiurlionio paveikslų. Kai kurie genialaus dailininko kūriniai davė impulsą gimti naujiems eilėraščiams; vienuose jų poetė atkuria sudėtingo žmogaus vizijas ir subtilų vidinį gyvenimą, kituose, lyg galingos bangos pakylėta, užkliūva už vienos paveikslo detalės arba tik nuotaikos niuanso ir jį savaip interpretuoja.

Analizuojamas eilėraštis yra išspausdintas S. Nėries cikle “Iš M. K. Čiurlionio paveikslų”. “Žydi saulė” – pavadinimas įprasmina mintis apie grožį, gyvybę, šviesą ir kitokias malonias emocijas.Ar apie tai bus kalbama ir pačiame eilėraštyje?

Jau pirmajame posme yra kontrastas (“Žydi saulė raudonais žiedais../ Man vienam ji pražydės juodai”). Taigi nesvarbu, kad antraštė skelbė apie gėrį, suvokiame, jog kiekviename gėryje yra lašelis blogio, kiekviename blogyje – truputis gėrio. Tamsą keičia šviesa, gyvybė baigiasi mirtimi ir vėl atsiranda nauja. Poetė metaforomis kalba apie meilę, kraują, kapą, mirtį. Neįprastas spalvų derinys: raudona – juoda. Pirmojoje eilutėje minima žydinti saulė – tai gyvybė, džiaugsmas, tačiau saulė žydi “paskutinį kartą”, ir dar “pražydės juodai…” Džiugias emocijas keičia niūrios mintys, jos nutrūksta ir pasigirsta impulsyvus retorinis kreipinys: “O gražus, dainuojantis pasauli” Taip išreiškiama meilė žemei, gyvybei. Lyrinis subjektas brangina gyvenimą “pasauly”, kuris apibūdinamas epitetais “gražus”, “dainuojantis”. Gera gyventi tokiame pasaulyje, tačiau jaučiamas lyrinio subjekto liūdesys, nes teks išsiskirti su viskuo, kas jame brangu. Jis jaučiasi bejėgis prieš lemtį.

Antrojo posmo pirmoje eilutėje pateiktas statiškas vaizdas (“Glaudžias gluosniai kiparisų bokštais”) – tai paralelė didžiuliam skausmui, graudumui ir liūdnai ramybei, nes teks užmigti amžinai. Artėjantis išsiskyrimas skausmingas todėl, kad teks palikti “dainuojantį” pasaulį ir išeiti taip tyliai, kaip “vysta nukirsta žolė” (žmogaus ir žolės paralelė). Tai liūdna ramybė, kai jau susitaikyta su nepermaldaujamu likimu, nes “nebeverks širdis ir nebemylės, – / Ir įpras ji nieko nebetrokšti”. Pasaulis “dainuos”, suksis amžinas gyvybės ratas, saulė augins medį, žolę, žmonės džiaugsis, liūdės ir kentės, tik nebetrokš jau nieko “užmigusi” širdis (perifrazė).

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 440 žodžiai iš 821 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.