Jurgio Savickio novelės „Fleita“ interpretacija
Jurgis Savickis – žymus modernizmo atstovas, lietuvių literatūroje palikęs ryškius pėdsakus. Tai buvo neeilinė asmenybė. Gyveno visapusišką gyvenimą: daug keliavo, aktyviai dalyvavo politi-niame Lietuvos gyvenime, bendravo su garsiais žmonėmis. Patirtis ir išsilavinimas suformavo savi-tą rašytojo požiūrį į kasdienybę skvarbų, taiklų, tačiau ironišką. Veiklus viešasis gyvenimas vis dėlto nenustelbė rašytojo talento.
Savo gyvenimo įspūdžius Jurgis Savickis įamžino dienoraštyje, kelionių aprašymų knygose. Tačiau jo kūrybos pagrindas – novelės, kuriose atsiskleidžia šiuolaikiškas rašytojo požiūris, išskirti-niai charakterio bruožai. Kitaip nei ankstesniems novelistams, kuriems buvo svarbu paveikti skaity-tojo jausmus, jį sugraudinti, Savickiui svarbiausia pateikti problemą, bet išlaikyti distanciją tarp veikėjų ir skaitytojo, siekiama paversti jį objektyviu kritiku, nepasiduodančiu jausmams, blaiviai mąstančiu ir realiai vertinančiu jį supančią aplinką. Čia atsispindi naujoviškas J. Savickio požiūris į grožinę literatūrą. Daugelį novelių jis rašo remdamasis kitų garsių rašytojų kūrinių temomis, tačiau savaip jas interpretuoja, kelia naujas problemas, visai kitaip į jas žvelgia. J. Savickis jas tarsi sumo-dernina, pritaiko savo laikmečiui. Tai būdingas šio rašytojo kūrybos bruožas. Kūriniai priklauso ekspresionizmo srovei. Rašytojas neįprastais simboliais, netikėtais palyginimais stengiasi stipriai paveikti skaitytoją, padaryti jam neišdildomą įspūdį. Jurgis Savickis pradėjo naują lietuvių literatū-ros epochą, pateikė kitą, tuomet labai neįprastą, modernų novelių rašymo stilių.
Nagrinėjamas kūrinys – Jurgio Savickio novelė „Fleita“. Jau pavadinimas nusako kūrinio te-mą. Fleita simbolizuoja muziką, meną, kultūrą – bus sprendžiamos kultūros problemos. Pagrindiniai veikėjai – fleitininkas Žiogas ir Viksvų šeimyna. Autorius neatsitiktinai parenka veikėjams simbo-liškus vardus. Žiogas, kaip vabzdys, susijęs su muzika, todėl fleitininkui toks vardas ir skirtas. At-skleidžiamas artimas veikėjo ryšys su muzika, ji jam yra visas gyvenimas. Žiogo vardas pavartoja-mas kaip antikos pasakėčios apie žiogą ir skruzdėlę priminimas, kur žiogas – fleitininkas, o skruz-dėlės – Viksvos. Tačiau ši istorija interpretuojama kitaip: Žiogas grodamas užsidirbdavo pinigų, ir tik nelaimė jį privertė ieškoti pagalbos, o ir Viksvos nėra tokie darbštūs, bendruomeniški ir atsidavę kaip skruzdėlės. Tai J. Savickio rašymo stilius. Pavardė Viksvos novelėje įgyja neigiamą reikšmę. Pavardė gretinama su šiurkščiomis žolėmis, augančiomis raistuose ir pelkėse, niekam nenaudingo-mis. Panašiai autorius apibūdina ir Žiogo gimines. Jie nemandagūs, veidmainiai, neišsilavinę. Nove-lėje sugretinamos dvi erdvės – miesto ir kaimo. Vaizduojamas miestiečio gyvenimas kaimiškoje aplinkoje ir kaimiečių požiūris į miestietišką kultūrą, šių dviejų erdvių nesutaikoma priešprieša. Tai svarbios kūrinio problemos. Novelės pasakotojas, kaip ir daugelyje J. Savickio kūrinių, žvelgia ob-jektyviai ir per atstumą, taip pat neleisdamas priartėti ir skaitytojui. Veikėjai ironizuojami.
Novelės pradžioje supažindinama su Žiogo nelaime: „…jei jis pūs toliau savo fleitą, tai gy-venti daugiau negalės“. Tačiau „Pūsdamas aštuoniolika metų teatre…savo fleitą…“ – iškeliama di-lema – ar atsisakyti mylimiausio užsiėmimo, dalies savo širdies, ar mirti. Žiogui tai skaudus smū-gis, jis turi palikti pažįstamą, saugią erdvę ir ieškoti pagalbos svetimame pasaulyje. Žodžiai „teat-ras“, „apykaklės“ simbolizuoja miesto, kultūros erdvę. Žiogas priskiriamas prie išsilavinusių kultū-ros veikėjų. Tačiau skaitytojui neleidžiama gailėtis fleitininko. Pasakotojas ironizuoja: „teatras „Žydrioji tulpė“ „…gaudavo tiek pinigų, kad jų užtekdavo, pensionatą užsimokėjus, kelioms apy-kaklėms išsiskalbti“, „Muziko galva žaliavo“. Ironizuojamas gyvenimo monotoniškumas, perdėtas skrupulingumas. Užuot sakęs, kad muzikas sensta ir jo „galva bąla“, pasakotojas sako „žaliuoja“ tarsi vis pabrėždamas glaudų ryšį tarp fleitininko vardo ir paties vabzdžio. Jaučiamas pašiepimas tiems, kurie savo inteligentiškumą ypač pabrėžia savo išvaizda: „…reikalinga buvo maniškoms skalbti bei smokingui sužiūrėti, be ko inteligentui žmogui apsieti negalima buvo.“, „Iš miesto nie-kuomet neišeidamas ir žmogus nepraktingas…“ – Žiogas gyvena ribotoje miesto erdvėje, kur jis jaučiasi saugus ir užtikrintas.