Seima auginanti neįgalų vaiką praktinės patirties refleksija
5 (100%) 1 vote

Seima auginanti neįgalų vaiką praktinės patirties refleksija

TURINYS

ĮVADAS ……………………………………………………………………………………….. 2

I. TRUMPAS ĮGALINIMO MODELIO APIBŪDINIMAS ……………………. 3

II. GYVENTI SU NEGALE ………………………………………………………………… 4

3.1 Šeimos, auginančios neįgalų vaiką, situacija ………………………………. 5

III. SITUACIJOS INTERPRETACIJA ………………………………………………….. 7

3.1 Negalės poveikis šeimai ……………………………………………………………. 8

3.2 Pagalba per įgalinimo priemones ……………………………………………….. 9

IV. INDIVIDUALIOS PATIRTIES REFLEKSIJA ………………………………… 11

V. NAUDOTA LITERATŪRA ………………………………………………………….. 13

ĮVADAS

Šiandien Lietuvos šeima išgyvena socialinių ekonominių permainų laikotarpį. Šalies ekonominės problemos, socialinė įtampa daugiausia atsispindi šeimose, keisdamos jų gyvenimą, buitį, elgseną. Siekdama išsilaikyti šeima turi prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, keisti savo gyvenimo būdą. ( Mitkuvienė, Skridlaitė, 2002 ) Tokioje permainų visuomenėje ypač pažeidžiami tampa silpniausi jos nariai, t.y. vaikai ir moterys. O labiausiai tai atsispindi šeimose, kuriose auga neįgalus vaikas.

Vaiko gimimas šeimoje ( tiek sveiko, tiek neįgalaus ) yra svarbus įvykis, kuris keičia įprastą gyvenimo ritmą, šeimos narių vaidmenis, struktūrą, psichologinį klimatą, bendravimą ir kt. Be problemų, su kuriomis susiduria dauguma Lietuvos šeimų, auginančių vaikus, šeimos su neįgaliais vaikais turi specifinių sunkumų. Vaiko negalios atveju šeimos “svoris” – jos pareigos ir atsakomybė – dar labiau padidėja: šeima tampa pagrindine, kartais ir vienintele tiesiogine aplinka savo vaikui.

( Butkevičienė, 2001 )

Situacija, kai gimsta neįgalus vaikas, prilyginama praradimui. Tėvai “praranda” lauktą, mintyse, svajonėse susikurtą sveiką kūdikį. Todėl jų išgyvenimai ir adaptacijos ( prisitaikymo prie situacijos, kad vaikas turi negalią ) eiga paprastai aprašoma gedėjimo stadijomis : tėvai iš pradžių gali neigti vaiko ligą. Jie patiria šoką, sutrinka, juos užplūsta stiprūs su praradimu susiję jausmai ( pyktis, kaltė, gėda ).

( Jusienė, 1999 ). Vėliau tėvai susitaiko su šia situacija, tačiau daugelio tyrinėtojų nuomone visuomet patiria daugiau streso, įtampos bei jaučia nuolatinį liūdesį.

Neįgalinčio kūdikio gimimas gali turėti neigiamų psichologinių padarinių ne tik jo tėvams, bet ir kitiems šeimos nariams. Tai vienaip ar kitaip veikia ir šeimos narių tarpusavio santykius. Įprastai krizinė situacija, kai šeimoje atsiranda neįgalus vaikas, neigiamas jos poveikis ir terapijos galimybės yra nagrinėjami kiekvieno šeimos nario atžvilgiu atskirai. ( Jusienė, 1999 )

Problema – šeimos, auginančios neįgalų vaiką, integracija.

Tikslas – siekiama atskleisti remiantis vienos šeimos t.y. mamos, auginančios neįgalų vaiką, išgyvenimus.

Šeimos, auginančios neįgalų vaiką, probleminiai klausimai :

·Ką patiria šeima, susilaukusi ir auginanti vaiką, turintį negalią ?

·Kokie išgyvenimai, patyrimai sustiprina šeimą, daro ją atsparią stresinėms situacijoms?

· Kas ją silpnina, žeidžia, skaudina?

Vieta – šeimoje, natūralioje aplinkoje, t.y. ten, kur gyvena, dirba, leidžia laisvalaikį.

I. TRUMPAS ĮGALINIMO MODELIO APIBŪDINIMAS

XX a. viduryje Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje prasidėję socialiniai pokyčiai ir naujos neįgaliųjų ugdymo ir socialinės integracijos teorijos turėjo įtakos ir kuriamai Lietuvos socialinei politikai. Lietuvos socialinė politika grindžiama Vakarų Europoje priimtinais humaniškumo, demokratiškumo principais, normalizacijos, integracijos idėjomis.

Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę ir priėmus demokratinę Konstituciją, Invalidų integracijos ( 1992 m. ) ir Specialiojo ugdymo ( 1998 m. ) įstatymus, visuomenė ir specialistų bendruomenė atsiveria humanistinėms nuostatoms. Įsikūrė daug nevyriausybinių organizacijų, vienijančių neįgaliuosius, jų tėvus, specialistus

( Ruškus, 2002 ).

Pastaraisiais metais tiek vakaruose, tiek mūsų šalyje, stebima vaiko ugdymo paradigmų kaita, kai deficito/paternalistinį modelį pamažu išstumia įgalinimo modelis (Brendtro, Bacon, 1995; Freire, 1985).

Į šeimą orientuotos tarnybos bei ugdymo institucijos, skatinančios bendradarbiavimą, pažymi įgalinimo (angl. empowerment) požiūrį, bendrą problemų sprendimą. Labiau pažymimos ne vaiko ir šeimos problemos, bet šeimos narių patirtis ir stipriosios pusės. Specialistai ir tėvai, sudarydami vaiko ugdymo planą ir kartu jį įgyvendindami, supranta, kad darbas komandoje yra žymiai efektyvesnis. Tėvai skatinami būti aktyviais proceso dalyviais, nurodyti, kokios pagalbos jiems reikia. Tik tada, kai šeimos sutinka, kad specialistų pagalba reikalinga, specialistai gali jiems padėti.

Specialiojo ugdymo sistemos pokyčiai bei juos reglamentuojantys teisiniai aktai ir dokumentai reikalauja naujų darbo būdų ne tik su vaikais, bet ir su šeimomis. Specialistų pareiga – padėti tėvams pasijusti kompetentingiems
(įgalintiems) ugdyti savo vaiką. Gebėdami padėti vaikui, tėvai pajunta atsakomybę ir pasitenkinimą. Specialistai turi padėti tėvams būti optimistais ir tuo pat metu realistais ir leisti jiems paprasčiausiai būti tėvais. Įgalinimo (angl. empowerment) sąvoka apibrėžiama taip: įgalinti – tai vystyti, skatinti ir remti individo ar grupės gebėjimus patiems pasiekti tokio lygmens, kuris leistų kontroliuoti savo gyvenimą ir likimą.

Įgalinimo sąvoka glaudžiai siejasi su atsparumo (angl. resilience) sąvoka. Anglų, prancūzų, ispanų kalbomis atsparumas ilgai buvo vartojamas kaip inžinerinis terminas, kuris apibrėžiamas, kaip medžiagos savybė atgauti įprastą formą po deformacijos. Nuo 1960 metų anglų kalba ši sąvoka vis plačiau vartojama socialinių mokslų tyrimuose. Atsparumo sąvoka apibrėžiama taip: atsparumas – tai žmogaus gebėjimas išlikti, nepaisant sunkumų. Atsparumo ugdymo esmę sudaro žmogaus stipriųjų pusių pripažinimas. Kai tėvai jaučiasi stiprūs, jie gali kurti žymiai pozityvesnę aplinką savo vaikui. ( Tėvų, specialistų ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų bendradarbiavimo plėtotė ugdymo institucijose, tyrimo ataskaita, 2003 ).

II. GYVENTI SU NEGALE

Kas yra negalė?

Negalė – tai bet koks sutrikimas, sindromas, susirgimas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba riboja asmens galimybes užsiimti kasdiene veikla ir jaustis pilnateisiu visuomenės nariu.

Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama žmonių su negale teisėms. Supratimas, kad žmogus su negale yra toks pat visuomenės narys kaip ir kiti žmonės, padeda žmonėms su negale įgauti pasitikėjimo ir jėgų normaliai gyventi. Deja, daugelis žmonių vis dar mano, kad negalės ištiktieji yra žemesnio lygio, juos užjaučia, jų bijosi, nemoka su jais elgtis, juos ignoruoja. Reikia pažinti negalę, pamatyti įvairių negalių ištiktuose žmonėse individualius sugebėjimus ir galimybes, įvertinti žmogaus su negale asmenybę ir suprasti, kad kiekvienas iš mūsų yra savaip nepakartojamas ir vertingas.

2.1 ŠEIMOS, AUGINANČIOS NEĮGALŲ VAIKĄ, SITUACIJA

Šiame skirsnyje pabandysiu trumpai pristatyti šeimą ir paanalizuoti, kas atsitinka, kai šeimai gimsta neįgalintis vaikas. Pokalbis vyko Simonos tėvų namuose su mama Simona, vaikučių tėvas yra įkalinimo įstaigoje. Su mama buvo aptartas konfidencialus duomenų naudojimas. Ji supažindinta, kad jos šeimos, jos pačios, vyro ir vaikų vardai bus pakeisti. Jai priminta, kad ji turi teisę neatskleisti tam tikrų faktų, apie kuriuos ji kalbėti nenori.

Pabandysiu perteikti mamos Simonos išgyvenimus, pamatyti pasaulį, kuriame ji gyvena, ką jaučia , kokių svajonių turi ir t.t.

Šeimos socialiniai – demografiniai duomenys : keturi asmenys – mama

( Simona ), tėvas ( Meridijus ), dvi dukros : Kamilė ( 2,5 metukų ) ir Gabija ( 1,5 metukų). Kamilė yra neįgali, jai diagnozuota smegenų vandenė, celebralinis paralyžius, apilepsija, beveik nemato. Mama su dukromis gyvena pas Simonos tėvus, tėvas Meridijus šiuo metu atlieka bausmę Alytaus įkalinimo įstaigoje. 2 kambarių bute, kuriame ši šeima glaudžiasi, dar gyvena abu Simonos tėvai ir jos sesuo.Mamos Simonos papasakota istorija apie savo išgyvenimus laukiantis ir sulaukus savo pirmagimės :

“Nesulaukus nei 19 metų, kaip ir visos merginos įsimylėjau. Visus jaunus žmones meilė priveda prie šeimos sukūrimo. Taigi ir manęs likimas neaplenkė. Pradėjau nekaip jaustis, tad nuejusi pas gydytoją sužinojau, kad laukiuosi. Žinia buvo netikėta, o ypač kai pasakė, kad laukiuosi dvynukų. Abu džiaugėmės šia žinia, ir jau nuo tada tapome dviejų vaikučių tėvais.Vėliau džiaugsmas po truputį virto laukimu ir nerimu, nes gydytojai inkstuose rado akmenų, buvo nebeaišku ar aš mažylius išnešiosiu. Tačiau abu labai džiaugėmės į pasaulį ateisiančiais mažyliais. Juo labiau gydytojų išvados kėlė nerimą, tuo labiau buvo mylimi ir laukiami mažyliai. Nebuvo svarbu ar tai mergytės ar berniukai, o gal net porelė, jie buvo mylimi. Mažylių tėtė labai bendraudavo su jais, piešdavo man ant pilvo vienoje pusėje saulutę, kitoje debesėlius, kalbėdavo su jais. Taip bėgo mėnesiai, kartais pagulėdavau ligoninėse, bet lyg ir nieko… 5,5 mėnesio. Rugpjūčio 23 d. 3 val. 15 min. pagimdžiau pirmąjį savo kūdikį, tai buvo mergaitė, vėliau gimė berniukas. Telšių ligoninė teturėjo tik 1 inkubatorių paruoštą naujagimiui. Į jį paguldė mano dukrą, kuri tesvėrė vos 900 gr.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1344 žodžiai iš 4308 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.