Sgedos eilėraščio vėlinės analizė-interpretacija referatas
5 (100%) 1 vote

Sgedos eilėraščio vėlinės analizė-interpretacija referatas

Kai į mano rankas pirmą kartą pateko Sigito Gedos eilėraščių rinkinys “Skrynelė dvasioms pagauti”, jis buvo dar pakankamai naujas. Į akis iš karto krito knygos pavadinimas, noromis nenoromis priverčiantis nusišypsoti. Vartant rinkinį stebino ir žavėjo iš tiesų daug kas – laiko plotmių, erdvių bei kontekstų įvairovė, mitologijos, literatūros, istorijos ir kultūros dominantės, kontempliavimas neįprastais veikėjų portretais bei gebėjimas perteikti kiekvienos tautos savitumą. Tai ir buvo, ko gero, pirmoji rimtesnė pažintis su daugialype bei originalumu išsiskiriančia šio poeto kūryba. Tenka pripažinti, kad tiek mokyklos programose, tiek ruošiantis studijoms universitete šiam autoriui nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys. Belieka tikėtis, jog ateityje ši situacija keisis.

Tarp daugybės S. Gedos rinkinio “Skrynelė dvasioms pagauti” eilėraščių buvo sunku rasti tą, kuris būtų artimas sielai ir mano akimis žvelgiant labiau nei kiti vertas atidesnio prisilietimo bei meniškos interpretacijos. Tad po ilgų ieškojimų šioje analizėje pabandysiu iš arčiau pažvelgti į Gedos eilėraščio “Vėlinės” giliąsias plotmes. Jau šio kūrinio pavadinimas konkrečiai nusako lyrinio veiksmo laiką. Skaitant rinkinį teko pastebėti, kad daugumoje šio poeto eilėraščių sunku įžvelgti sąsajas tarp pavadinimo ir paties teksto. Tačiau šiuo atveju kūrinio pavadinimas suvokiamas tiesiogine prasme, nurodančia metų ciklo laiką. O pačioje pirmoje eilėraščio eilutėje tai dar labiau sukonkretinama, įvardinant paros laiką: “raudonas temsta vakaras”.

Šios vitališkos spalvos simbolika aiškinama gana įvairiai. Turbūt labiau nei kitoms jai suteikiamos tiek neigiamos, tiek teigiamos prasmės. Gėtė raudoną vadina aukščiausia spalvos apraiška. Šios spalvos poveikis toks pats unikalus, kaip ir jos prigimtis. Galingai jėgai, kurią spinduliuoja raudona spalva, sunku atsispirti. Kūrinyje “Vėlinės” šią spalvą galima traktuoti kaip gamtos perteikiamą eilėraščio nuotaiką. Ji taip pat atskleidžia lyrinio subjekto jausmus bei išgyvenimus, nes, kaip teigia psichologas E. Aepplis, raudona spalva priklauso ir jausminei sferai. Kaip ir lyrinio aš būsena, taip ir kūrinio būties niūrumas atskleidžiamas aplinkos įvaizdžių metafora: “tamsa tuos klonius siaubia”.

Eilėraščio žmogus yra pats autorius, jis kalba savo vardu ir vartodamas įvardžius (“aš vienas”, “man liūdna”) bei kreipinius (“o sūnau”) bando išsakyti savo širdgėlą bei nuvyti šalin jį smaugiantį vienatvės jausmą. Nors kūrinyje tai nepasakyta, galima spėti, kad lyrinio subjekto sūnus yra miręs ir kalbėdamas su juo jis ieško žmogiško ryšio bei sąsajų su anapusiniu pasauliu. Sūnaus nepriklausymą gyvųjų tarpui leidžia numanyti lyrinio aš užduotas klausimas: “ar dar yra kas gyvas, kas dar po kryžium klaupias palei sulytą ežerą”? Žodelis dar tarsi atskleidžia žmogaus širdyje vis dar gyvą ieškojimo, tikėjimo ir vilties kelią. Susitaikyti su vienatve ir artimųjų išėjimu anapilin labai sunku, tad natūralu, kad lyrinis subjektas vis dar kelia tą patį klausimą “ar dar yra gyvų”, kaip atsvarą klausimui “nejau aš vienas likau”. Praradimo jausmą dar labiau sustiprina ir personifikuotas sulyto ežero įvaizdis.

Šeštoje eilutėje ruduo apibūdinamas būdvardžiu tamsus, tad tenka pastebėti, kad šis žodelis giminingas jau pirmoje eilutėje sutinkamiems veiksmažodžiui temsta ir daiktavardžiui tamsa. Šitaip operuodamas žodžių žaismu S.Geda kuria vaizdingą ir skambią kūrinio kalbą, kurios įtaigumui sustiprinti pasitelkiami meninių priemonių sąskambiai: “Visatoj su lūžtančiu trenksmu”. Kuriamas šėlstančios ir neramios gamtos paveikslas: “su ąžuolijom, vėtrom, kur viskas ūžia, rūstauja”. Blaškomas audringos stichijos žmogus tarsi pats sau ištaria klausimą, atspindintį jo dvasinę būseną: “ar verta man ilgėtis prapuolusių namų”.

Antroje eilėraščio strofoje toliau vystomas autoriaus monologas, kuriame iškylančiais klausimais jis tarsi tikina save esant ne vieną: “gyvi kur nors tie žmonės”? Liūdnos mintys palengva pereina į prisiminimų erdvę, kurioje minimi artimieji – seserys ir broliai, atsiranda aliuzijų į kaimo gyvenimą. Išryškėja lietuvių tautosakos įvaizdžiai (“šiaudų auksinių kūdikiai” bei “alksnio klumpės”), nukeliantys į sodiečio kasdienybę: “o kas pašėrė gyvulius, ar vištos paramstytos”? Dar kartą grįžtama prie mirties motyvo, kuris išsakomas abejone klausiant: “o tie, kurie jau numirė, daugiau nesivaidens”? Septintoje eilutėje jaučiamas staigus intonacijos pakylėjimas, perteikiamas pasipiktinimu gamtos stichijų galia – langus plėšančia vėtra bei rudeniu. Langai simbolizuoja žmogaus namų aplinkos erdvę, tai angos, pro kurias sklinda nežemiška šviesa. Siejant su šiuo kūriniu vėtros laužomi langai gali būti traktuojami kaip piktos dvasios bandymas įsiveržti į žmogaus sielą bei buveinę.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 775 žodžiai iš 2212 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.