Totalitarizmo ištakos h arendt referatas
5 (100%) 1 vote

Totalitarizmo ištakos h arendt referatas

TURINYS

Įvadas 3

1. Totalitarizmo samprata ir pagrindiniai bruožai 4

2. Totalitarizmo ištakos 6

3. Totalitarizmo ištakos: H. Arendt interpretacija 8

3.1 Totalitariniai sąjūdžiai 8

3.2 Masinis teroras 10

33 Izoliacija ir vienišumas 10

Išvados 11

Literatūra 12

ĮVADAS

Skirtingais istorijos etapais susiformavo įvairūs politiniai režimai: vergovinės santvarkos laikotarpiui būdingas despotinis, teokratinis – monarchinis, aristokratinis, oligarhinis politiniai režimai; feodalizmo laikais – absoliutizmas, militarizmas, „apšviestasis militarizmas“. Dabartiniame pasaulyje egzistuoja liberalusis, liberalusis – demokratinis, karinis – policinis, fašistinis arba pusiau fašistinis, rasistinis – diktatorinis režimai.

Priklausomai nuo valstybės valdymo metodų ir priemonių išskiriami du politinio režimo tipai: demokratinis ir nedemokratinis. Nedemokratinis režimas paprastai skirstomas į autoritarinį ir totalitarinį.

Vakarų šalių mokslininkai visapusiškai tyrinėjo totalitarizmo fenomeną ir po Antrojo pasaulinio karo iki 6 dešimtmečio vidurio pateikė analitinę jo koncepciją. Buvo išleisti vertingi darbai: F.A.von Hayek (fon Hajekas) „Kelias į vergovę“ (1944), T.Adorno vadovaujamo autorių kolektyvo tyrimas „Autoritariška asmenybė“(1950), „Totalitarizmo ištakos“ (1951).

Praėjus dešimčiai metų po H. Arendt knygos „Totalitarizmo ištakos“ pasirodymo, laikraštis Times Literary Supplement pavadino šią knygą klasikine, ir nuo to laiko ja remiamasi visur, kur nagrinėjami dvidešimtojo amžiaus bruožai ir problemos.

„Tai tikriausiai pagrindinė knyga totalitarizmo tema… Susiedama nacizmo ir stalinizmo fenomenus kaip iš esmės tapačius ir pranokstančius visas tradicines „kairės“ ir „dešinės“ sąvokas, Hannah Arendt suabejojo „sveiku protu“ pagrįstais požiūriais į politinės patologijos ydingumą ir padėjo pamatus ištisai totalitarizmo studijų serijai“.

Taigi, šio darbo tikslas – išanalizuoti H. Arendt pateiktas mintis apie totalitarizmo ištakas ir remiantis šia autore išryškinti pagrindinius totalitarizmo ištakų aspektus.

Siekiant kuo geriau išanalizuoti temą ir pasiekti užsibrėžtą tikslą, reikia iškelti keletą uždavinių:

1. Pateikti totalitarizmo sampratą ir pagrindinius šio režimo bruožus;

2. Aptarti totalitarinio režimo ištakas, atsiradimo prielaidas bei šaltinius;

3. Atskleisti H. Arendt pateikiamas totalitarizmo ištakas;

Šiame darbe naudojamas aprašomasis – analitinis metodas.

1. TOTALITARIZMO SAMPRATA IR PAGRINDINIAI BRUOŽAI

Daugelis autorių, totalitarinio režimo tyrinėtojų pateikė nemažai totalitarinio režimo sampratų.

Totalitarizmo (lot. totalis – visiškas, pilnutinis; pranc. totaliter -visa apimantis) terminas, atsiradęs 1940 m., vartojamas politikos moksle apibrežti despotiniam režimui, koncentruojančiam visą valdžią, viešpataujančios grupuotės rankose, primetant visuomenei savo valią.

Totalitarinis režimas – tai tokie nedemokratinio, diktatūrinio valdymo metodai, kai valstybės vyriausybė galutinai pajungia savo kontrolei tiek politinį tiek ūkinį bei kultūrinį žmonių gyvenimą ir visiškai panaikina ribą tarp privačių ir valstybinių reikalų.

H. Arendt darbe ,,Totalitarizmo ištakos“ (1951) totalitarizmą apibūdina kaip individo nenutrūkstamą pajungimo sistemą režimui, būdingą Stalino ir Hitlerio valdymams. Šios sistemos tikslas – sukurti naujos rūšies individą, panaikinant jo žmogiškąją esmę, paverčiant žmogų paklusnia mašina. Tam tikslui naudojama piliečių dresūra per bendrą ir visuotinę švietimo sistemą kontroliuojamą informaciją, saugumo ir cenzūros institutus.

Totalitarizmas – tai prievartinio politinio viešpatavimo sistema su visišku visuomenės ekonominio, socialinio, kultūrinio, ideologinio ir net buitinio gyvenimo pajungimu centro valdžiai, organizuotai į bendrą, partinį ir karinį biurokratinį aparatą, vadovaujamą lyderio diktatoriaus, turinčio neribotus įgaliojimus.

Remiantis šiais apibrėžimai galima išskirti totalitarizmo požymius:

1. visiškas ekonominės, valstybinės, partinės valdžios susiliejimas į vientisą mechanizmą;

2. platus slaptų politinio persekiojimo ir teroro įstaigų tinklas;

3. galingas oficiozinės valstybinės propagandos aparatas;

4. populistinės ideologijos diegimas į visuomenės sąmonę per švietimą ir kultūrą;

5. savos nacijos (valstybės) išskirtinumo deklaravimas;

6. slaptasis arba atviras rasizmas ir nacionalizmas;

7. hegemonistinės pretenzijos;

8. militarizmo kultas;

9. avantiūristinė tarptautinė politika.

Totalitarinės sistemos atveju vyriausybė ne tik yra neatsakinga savo tautai, bet ir imasi griežtai kontroliuoti ir reglamentuoti visas be išimties žmonių gyvenimo sritis – ar tai būtų politinių partijų veikla, ar ūkininkavimas, ar pagaliau privatus šeimos gyvenimas. Nors totalitarinis režimas formaliai leidžia ir net reikalauja iš piliečių aktyviai dalyvauti politiniame procese, tačiau iš tikrųjų žmonės yra nuo politikos visiškai atriboti, nes visur ir visada reikalaujama visiško vienbalsiškumo ir vienmintiškumo, o už kitokias nuomones baudžiama ir persekiojama.

J. Liuzas nurodo šiuos bendrus totalitarizmo bruožus:

1. centralizuota monistinė valdžios struktūra. Valdančioji grupė nėra
atsakinga jokiam renkamam organui ir negali netekti valdžios institutų pakeitimo būdu;

2. monopolinė, detalizuota ideologija, legitimuojant režimą ir persunkianti istorinės misijos didingumu;

3. aktyvi gyventojų mobilizacija socialiniams ir praktiniams uždaviniams vykdyti, monopolistiniam institutų pagrindimui masinės politineės partijos pagalba, kuri uzžgniauzžia bet kurios autonomijos visuomenėje pasireiškimą. Visa visuomenė tampa politizuota, o ribos tarp valstybės ir visuomenės nėra.

Taigi, tolitariniam režimui būdinga: atmetami demokratijos principai ir likviduojamos tautos išrinktos demokratinės institucijos; įvedama neribota politinė valdžia, kontroliuojanti ir reglamentuojanti visas žmonių gyvenimo sritis; išnyksta politinio ir nepolitinio gyvenimo sričių riba; masinė partija tampa svarbiausia valstybinio aparato dalimi, kuriai priklauso visa valdžia, tuo pačiu išnyksta daugumos ir mažumos problema; uždraudžiamos visos kitos politinės partijos; visuomenę kontroliuoja policinis kontrolės aparatas; įvedama karinių teismų sistema su plačiai taikoma mirties bausme. Šiam režimui nereikia klasinės socialinės bazės. Jam reikia deklasuotos visuomenės.

Tolalitarinio režimo politinės santvarkos tipas skiriasi ir nuo ankstesnių istorijoje buvusių autokratinių diktatūrų ir nuo visų kitų tradicinių politinių sistemų savo ekspansijos į privatų gyvenimą platumu ir jo pajungimo centralizuotam valdžios aparatui laipsniu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 913 žodžiai iš 3027 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.