V m putino viešnia ir meterlinko nekviestoji viesnia kūrinių lyginamoji analizė
5 (100%) 1 vote

V m putino viešnia ir meterlinko nekviestoji viesnia kūrinių lyginamoji analizė

TURINYS

Įvadas 3

1. Eilėraščio „Viešnia“ ir dramos „Nekviestoji viešnia“ pavadinimų semantika 4

2. V. M. Putino ir M. Meterlinko kūrinių mirtis 4

3. V. M. – Putino „Viešnia“ lyrinio subjekto ir Meterlinko „ Nekviestoji viešnia“ veikėjų būsenos 5

4. Mirties nuojauta, jos pasirodymas gyvųjų pasaulyje ir išėjimas 6

5. Mirties vaizdavimas poezijoje ir dramoje 10

6. Eilėraščio vyksmo ir dramos veiksmo laikas 10

Išvados …11

Naudota literatūra …12

Priedai 13

ĮVADAS

Gyvenimas turi ribas ir viena iš tokių – tai mirtis. Mirtis – tai pokytis, nuolatinis vyksmas. Ji ne tik biologinė, bet ir ontologinė kategorija, tampanti integralia žmogaus egzistencijos dalimi. Analizuojant mirties sampratų įvairovę, galima teigti, jog skirtingi mirties apibūdinimai yra įtakoti žmogaus suvokimo.

Galima skirti dvejopą požiūrį į mirtį – galima ją priimti kaip galutinę realybę, arba paneigti. Mirties priėmimas – tai suvokimas, kad ji anksčiau ar vėliau taps visų savastis, kitaip sakant, suvokimas, jog mirtis yra ne kažkieno, o „mano mirtis“, kuri tarsi pamažu „prisijaukinama“. Tai suvokus mirtis sutinkama paprastai, su deramu iškilmingumu, tačiau kartu ir taip, kad būtų pabrėžta jos svarba. Atvirkščias procesas – mirties neigimas. Paprastai toks suvokimas yra ne tik paties žmogaus nulemtas nusistatymas, bet tam turi įtakos ir kiti veiksniai: artimieji, giminės ar pažįstamieji stengiasi tausoti ligonį, palengvinti jo negalią, taip pat vengiama nemalonių jausmų, kuriuos sukelia agonija (visuomenėje įsivyravo žiniasklaidos įtakotas požiūris, kad gyvenimas yra visada laimingas ar bent privalo toks atrodyti), svarbus ir mirties vietos pasikeitimas; daugiau nebemirštama tarp savųjų, mirštama ligoninėse, pensionatuose, mirties namuose, bet visada vienatvėje.

Miršta ne tik žmonės, daiktai, bet nyksta visas pasaulis. Mirties tema nėra tabu ir literatūroje. Čia ji dažnai pasirenkama kaip pagrindinė, apie kurią raizgosi personažų likimai, kuri yra ne tik išeities taškas, bet ir galutinė realybė.

Mirtis sieja ir du šiame darbe analizei pasirinktus kūrinius: Vinco Mykolaičio Putino eilėraštį „Viešnia“ ir Moriso Meterlinko dramą „Nekviestoji viešnia“.

Pagrindinis darbo tikslas – išnagrinėti V. M.- Putino eilėraštį „Viešnia“ ir M. Meterlinko dramą „Nekviestoji viešnia“ pagal imanentinę analizę, t.y. atidžiai skaitant kūrinius įvertinti kiekvieno įvaizdžio ir simbolio reikšmę tolesniam kūrinio suvokimui gilinti.

Darbe bus žvelgiama į mirties semantiką per įvaizdžių ir simbolių prasmes bei viso kūrinio bendrąją semantiką, taip pat ryškinami mirties vaizdavimo panašumai ir skirtumai šių dviejų rašytojų kūriniuose.

1. EILĖRAŠČIO „VIEŠNIA“ IR DRAMOS „NEKVIESTOJI VIEŠNIA“ PAVADINIMŲ SEMANTIKA

Vinco Mykolaičio – Putino eilėraštį „Viešnia“ ir Moriso Meterlinko dramą „Nekviestoji viešnia“ vienija ta pati tema – mirtis. Mums rūpimas uždavinys – atskleisti, kaip šioji mirtis abiejuose kūriniuose pasireiškia ir sąveikauja gyvųjų pasaulyje.

Vinco Mykolaičio – Putino eilėraštį „Viešnia“ ir Moriso Meterlinko dramą „nekviestoji viešnia“ sieja panašūs pavadinimai, kuriuose dominuoja viešnia (t.y. mirtis). Kūrinių pavadinimuose yra koduojamas mirties įvardijimas: eilėraštyje ji įvardijama kaip viešnia, o dramoje – nekviestoji viešnia. Iš eilėraščio pavadinimo „Viešnia“ suprantame, kad bus kalbama apie moteriškosios lyties būtybę, kuri turėsianti pasirodyti kaip svečias. Kiek informatyvesnis yra M. Meterlinko dramos pavadinimas „Nekviestoji viešnia“. Akivaizdu, kad ši moteriškos lyties būtybė, nors yra ne iš savųjų rato, tačiau ateisianti nekviesta. Nors pavadinime koduojama neigiama viešnios konotacija, tačiau jaučiama ir egzistuojanti priešprieša, nes viešnia, tai asmuo, kuris paprastai yra mielas ir laukiamas.

Abiejuose kūriniuose nedaug apie viešnią yra težinoma: eilėraštyje ji „ta pati, o ne kita“, o dramoje dominuoja vien tik jos pajautimas keičiantis esamiems aplinkoje objektams.

2. V. M. – PUTINO IR M. METERLINKO KŪRINIŲ MIRTIS

Tiek V. M – Putino, tiek M. Meterlinko kūriniuose mirtis yra įforminama labai panašiai, t.y. jai suteikiama panaši simbolika ir panašūs įvaizdžiai, kurie apsprendžia mirties išskirtinumą ir jos reikšmę žmonių gyvenimuose.

Eilėraštyje viešnia niekur nėra įvardijama konkrečiai, jog tai mirtis, tačiau nuolat pabrėžiamas jos dalyvavimas pasaulyje įvardžiu „ta“ arba „ji“ „ta pati, o ne kita- / Ji atėjo neprašyta, nors laukta.“, tai viešnia, kuri pasirodo pati ir nekviesta. Esama tiesioginių nuorodų, jog lyrinis subjektas šią viešnią pažįsta („ta pati“)- ir net gi tikisi jos atėjimo.

Labai panašiai mirtis įvardijama ir Moriso Meterlinko dramoje: čia ji figūruoja kaip nuojauta, kaip tyla, kaip nematomas asmuo, kurį gali matyti tik neregintieji. Apie ją nuolat kalbama, ji jaučiama, tačiau priešingai nei M. Putino eilėraštyje – ji nematoma.

3. V. M. – PUTINO „VIEŠNIA“ LYRINIO SUBJEKTO IR METERLINKO „NEKVIESTOJI VIEŠNIA“ VEIKĖJŲ BŪSENOS

Eilėraštyje lyrinio subjekto būsenas apsprendžia jam artima aplinka – būstas. Jis tamsus ir tuščias, su užtrenktom durim ir
septyniom spynom. Pagrindiniai realūs ir matomi daiktai – guolis ir žvakė. Tuščias būstas apeliuoja ir į lyrinio žmogaus jausenas – jis ne tik vienas, bet ir vienišas. Be vienatvės esama ir laukimo. Išsigelbėjimo tikimasi iš laukiamos viešnios. Pasakymu ,,Mano viešnia“, galima manyti, kad ji yra kažkuo artima ir priklausanti. „Pats keliuosi, pats einu.“ – jis pats, o ne kas kitas, nori įleisti ją vidun, pats pirmas nori su ja susitikt, su savo viešnia iš nežinios. Tačiau, kartu su begaliniu noru sutikti ją, iškyla ir dvejonės: ,,Ne, nereikia!“. Šis lyrinio subjekto susukimas, tai lyg jo pasąmonėje tūnantis vidinis patariamasis balsas.

Eilėraščio žmogaus jausenos apskritai labai prieštaringos. Be išorinės atmosferos, kuri jį supa, galima manyti, kad būtas – tai vidinis lyrinio „aš“ pasaulis. Tuštuma ir tamsuma – tai ne tik vienišumas, bet ir užsisklendimas savyje, neišėjimas į realų pasaulį ir nenorėjimas jo įsileisti į save, lyg tam tikra apsisaugojimo priemonė nuo visų blogybių, kurios supa savą namų pasaulį.

Panašias veikėjų būsenas galima pastebėti ir dramoje. Čia taip pat daug įtakos turi aplinka. Visas matomas scenovaizdis – tai apvalus stalas, žibalinė lempa, didelis flamandiškas laikrodis, keletas uždarų durų, žali vitražiniai langai ir šeši veikėjai, kurie veikia nuolatinėje įtampoje. Tiesa, savą namų, kambario erdvę dramoje dar supa sodas ir kiemas, kurį visiškai apriboja vartai. Aplinka gan niūri ir apytamsė, nes vakaras. Namuose vos dega žibalinė lempa. Lempa – tai šviesos simbolis, tačiau kartu ir simbolis – priešprieša vidiniam veikėjų nujautimui (išskyrus senelį) bei išoriniam neregimumui.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1101 žodžiai iš 3658 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.