Viktoras Hugo romane “Paryžiaus Katedra” vaizduoja gyvenimą viduramžių Paryžiuje, jo sunkumus ir, šių laikų žmogaus požiūriu, gana niūrią realybę. Jis sukuria ištisą pasaulį, atskleisdamas pagrindinius gyvenimo principus per romano veikėjus. Norėdamas dar labiau paryškinti didžiausias vertybes, V.Hugo visus personažus kuria kontrasto principu.
Turbūt kontrastingiausias yra Kvazimodas – Katedros varpininkas. Autorius nupiešia labai aiškų išorinį jo paveikslą.Jis vaizduojamas bjaurus, išsigimęs. Visi miestiečiai juo bjaurisi. Kvazimodas yra kuprotas, šlubas, kurčias, mato tik viena akimi. Jis buvo paliktas Katedroje ant pamestinukų gulto. Žmonės, pamatę kūdikį, stebėjosi ir baisėjosi juo. Niekas nenorėjo jo įvaikinti, o kai kurie manė, kad tai velnio vaikas, ir siūlė jį sudeginti. Kvazimodo laimė, jo pagailėjo Klodas Frolo – būsimasis archidiakonas. Jis įsūnijo vaiką. Tačiau, net ir užaugęs, Kvazimodas visur ir visada juto žmonių panieką, baimę, netgi pyktį. Dauguma netgi nelaikė jo tikru, pilnaverčiu žmogumi. Net ir Frolo davė jam vardą, reiškiantį “lyg ir”, “beveik”. Tuo jis tarsi norėjo pasakyti, kad “vienakis, kuprius, šleivys Kvazimodas tebuvo lyg ir žmogus”. Kvazimodo išvaizda tapo tarsi barjeru, užtvėrusiu jam kelią į normalų gyvenimą, neleidžiančiu bendrauti su kitais žmonėmis, atstumiančiu visus aplinkinius.
Tačiau viduje varpininkas yra visiškai kitoks. Jo vidinis grožis nustelbia išorinį bjaurumą. Kvazimodo siela tarsi įrodo, kad jis taip pat yra žmogus. Tai patvirtina ašara, išriedėjusi, kai čigonė Esmeralda jam, stovinčiam prie gėdos stulpo, davė atsigerti.
Vėliau Kvazimodas išgelbsti nuo kartuvių Esmeraldą ir sako, kad tai padarė iš dėkingumo. Tačiau iš tikrųjų yra šis tas daugiau. Jis pamilsta čigonę. Bet jis neleidžia sau jos mylėti, suprasdamas, kad dėl jo išvaizdos Esmeralda niekada negalės pajusti jam to paties. Todėl Kvazimodas stengiasi ilgai nebūti su ja , nenorėdamas, kad jai tektų į jį žiūrėti ir bjaurėtis ar bijoti. Tačiau jis rūpinasi ja, negailėdamas savęs. Valkatoms užpuolus Katedrą, Kvazimodas, manydamas, kad jie nori Esmeraldą pakarti, kovoja dėl jos gyvybės, visiškai negalvodamas apie savąją. Tačiau galų gale čigonė vis tiek nužudoma. Jos kūnas nunešamas į Monfokono rūsį, ten, kur laidojami visi pakarti nusikaltėliai. Kvazimodas, neturėdamas tikslo ir negalėdamas toliau gyventi, miršta ten pat, ją apkabinęs.
Katedros archidiakonas Klodas Frolo taip pat vaizduojamas naudojant kontrastą. Būdamas jaunas, jis domėjosi mokslais, buvo darbštus studentas, stengėsi būti sąžiningas. Mirus tėvams, jis ėmėsi globoti jaunesnįjį brolį, vėliau įsūnijo Kvazimodą. Taigi, kūrinio pradžioje jis vaizduojamas kaip teigiamas herojus.