Vinco Mykolaičio – Putino
eilėraščio ,,Margi sakalai“ teksto analizė
ir interpretacijaVincas Mykolaitis-Putinas – 20 amžiaus pradžios lietuvių poetas ir prozininkas. Labiausiai žinomas savo simbolistiniais eilėraščiais ir romanu ,,Altorių šešėly“. Jo ankstyvajai kūrybai būdinga gamtos svarba, jos dominavimas kūriniuose. Tuo jis atskleisdavo lyrinio subjekto vidini pasaulį. Vincas Mykolaitis-Putinas išleido vieną garsiausių jo poezijos rinkinių ,,Tarp dviejų aušrų“ (1927). Vienas iš minėtojo lyrikos rinkinio eilėraščių puikiai atskleidžia Vinco Mykolaičio-Putino simbolizmą – tai ,, Margi sakalai“.
Eilėraštis ,,Margi sakalai“ nagrinėja vieną pagrindinių Putino plėtojamų temų. Putino lyrinis subjektas visą laiką svyruoja tarp žemės ir dangaus, tarp kūno ir sielos, tarp gyvenimo ir mirties… Tokia jo lemtis. Šis eilėraštis atskleidžia tikruosius gyvenimo siekius, tai, ko iš tikrųjų turėtų siekti žmogus, todėl čia pasakojama apie sakalų skrydį į dangų, kur jie nori gauti, išsikovoti tai, ko negalėjo rasti žemėje.
Žemėje sakalai jaučiasi prastai, nes negali įgyvendinti savo siekių, bet jie randa išeitį – kyla į dangų, kur vos pakilę jie pajunta laisvę, kurios dar nebuvo pajutę, randa viltį, kurios žemėje nerado, ir iškart supranta, kad elgiasi teisingai:
,,Lydėdami gęstančia žarą, vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus.“
Pagaliau pakilę ir laisvi jie gauna daugiau ryžto siekti savojo tikslo, skristi pirmyn ir nedvejoti. Sakalai kategoriški ir apsisprendę – į žemę ji jau nebegrįš. Sparnų išskleidimu aiškiai parodoma, jog jiems patinka padangėje, o taip pat jie palyginę žemę su dangumi pasako priežastį, kodėl jie nebenori grįžti:
,,Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,
Kol josios kalnai ir pakalnės aptemę.“
Štai čia jau prasideda priešprieša tarp žemės ir dangaus. Ypač didelį kontrastą tarp jų sukuria tamsa ir šviesa. Tai opozicija, kuri mums daug ką pasako. Suprantame, kad vyraujanti tamsa žemėje tarsi simbolizuoja blogį, parodo prastą gyvenimą ten, o štai danguje šviesu, šviečia saulė, be to jame sakalai jaučiasi puikiai, juk jau niekas nebesutrukdys būti laisvais:
,,Sapnai ir šešėliai padangėse mums
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.“
Sakalai ir toliau pasiryžę siekti gėrio, nesibaigiančios laisvės ir tobulybės, kurią įprasmina lelija. Ją nuskynę, sakalai norėtų parskraidinti atgal į žemę ir ją padaryti panašią į dangų, panaikinti tą priešpriešą. Matome, jog sakalai nėra savanaudiški ir siekia gero visai žemei, ne tik sau:
,,Mes, skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją –
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus
Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.“
Šio eilėraščio kulminacijoje dar labiau sustiprėja ryžtas, atskleidžiamos džiaugsmingos emocijos, nes sakalai jau buvo įsitikinę, kad netrukus tikslas bus pasiektas. Dar kartą yra pabrėžiamas tikslas, jų siekis, apie kurį greitai sužinos visa žemė. Būsimasis laikas toną daro griežtą, užtikrintą:
,,Ir štai suplasnojo iš naujo sparnais,
Tolyn ir aukštyn, kolei kraujas užkais
Pavytosios saulės ieškota liepsna
Ir žemei užgims pranašauta diena.“
Paskutinis posmelis atskirtas. Tai tarsi dar viena Putino priešprieša tarp idealizmo ir realybės. Pirmasis posmas vientisas, astrofiškas todėl įtampa augo palaipsniui ir pasiekė minėtąją kulminaciją. Visa tai išryškino viziją ir emocijas. Paskutinysis posmas visai kitoks. Tai lyg atomazga, viso eilėraščio apibendrinimas, išvada. Čia kalbama lėtai, ramiai, jau nebėra jokių kontrastų, jaučiamas nusivylimas, nes pagaliau grįžtama į realybę. Suprantame, kad visgi tikslas buvo neįmanomas, neįgyvendinamas, o pranašautoji diena, kai žmonės bus laisvi žemėje viešpataus gėris, tobulybė, taip ir neateis.Sakalai negali pakeisti pasaulio vieni kad ir kaip to norėtų. Čia galime įžvelgti simbolį. Tas negrįžimas įprasmina nepasiekiamą tikslą, siekį: