Visuotinės literatūros konspektas
5 (100%) 1 vote

Visuotinės literatūros konspektas

1. Švietimo samprata. Filosofijos vaidmuo. Proto kultas. Žmogaus prigimties idėja. “Natūralaus žmogaus” idėja. Žmogus ir aplinka. Auklėjimo problema.

18a. vadinamas Švietimo epocha, arba Šviečiamuoju amžiumi. Šis pavadinimas prigijo dėl to, kad tuomet labai išaugo mokslo ir švietimo reikšmė, imta tikėti, jog, išmokius žmones, protui nugalėjus tamsumą ir prietarus, atsiras visuotinė gerovė. Švietimas – ne literatūros kryptis. Tai platesnis sąjūdis, apėmęs 18a. politinį – visuomeninį, kultūros ir meno gyvenimą. Žmogaus požiūrį į pasaulį formavo filosofija. Teorijos ideologinius pamatus padėjo Dž. Loko “Materialistinis sensualizmas” ir Leibnico “Objektyvusis idealizmas”. Viena skiriasi nuo kitos, bet išreiškia deistines pažiūras: pripažįsta Dievą kaip beasmenę pirmąją priežastį. Jis nesikiša į pasaulio gyvenimą, raidą. Švietėjams protas tapo svarbiausias autoritetas. Jie teigė, jog, norint sukurti protingą visuomenę, reikia apšviesti, perauklėti žmones, sukurti protingą, apsišvietusią asmenybę. Švietėjai teigė, kad žmonės iš prigimties yra lygūs, o luominė sistema, paremta paveldėjimo principu, yra nutolimas nuo prigimties. Reikia sukurti visuomenę, paremtą prigimtine teise. Natūralaus žmogaus idėja taip pat reiškė tikėjimą žmogui įgimtu gerumu. Teorija apie aplinkos poveikį žmogaus formavimui – žmogus tampa toks, kokį jį padaro aplinka. Leibnico idėjos sąlygoja prigimtines žmogaus problemas. Reikia atskirti žmogų, kaip individą ir visuomenės dalį. Noras eina iš prigimties ir jis yra geras bei protingas. Protingu galima pavadinti tuos norus, kurie yra geri visuomenėj.

2. Bendras švietimo literatūros apibūdinimas. Prancūzų švietėjas ir jo filosofinis pamatas. Charakteristika ir periodizacija. Švietimo paradoksai.

Švietėjai didelį dėmesį skyrė literatūrai, kaip auklėjimo priemonei. Jie buvo įsitikinę, kad menininkas turi sukurti vaizdus, kurie formuotų gyvenimo įvykiu raidą, formuotų naujo tipo žmogų. Švietimo literatūrai būdingas idėjinis kryptingumas, publicistiškumas, filosofiškumas. Satyra 18a. literatūroje įgyja ypatingą reikšmę, pasklinda po visus žanrus, tampa svarbia meninio mąstymo forma. Dėmesys skiriamas ir pozityvių idėjų išraiškai, todėl svarbi tampa teigiamo herojaus problema. 18a. prozos amžius. Dabar įsigalėjo įvairūs prozos žanrai: romanas, apysaka, dialogas, prozinė drama. Lit. istorikai nesutaria, kada prasidėjo švietimo epocha Prancūzijoje. Tai procesas, kurio ištakų reikėtų ieškoti 17a. Švietimo sąjūdis apogėjų pasiekia 18a. 2 pusėje, tačiau, prasidėjus prancūzų buržuazinei revoliucijai, jis greitai netenka savo reikšmės. Teigiama, kad švietimas Prancūzijoje baigiasi dar 18a. Švietimo sąjūdžio atsiradimą ir jo idėjų paplitimą lėmė keletas veiksnių: 1) ilgos diskusijos Prancūzų akademijoje, prasidėjusios 1687m. 2) Kritiškas požiūris į Liudviko 14 ir jo įpėdinių politiką, į karaliaus gyvenimo būdą ir kontrastų kupiną feodalinės visuomenės gyvenimą. Pagrindinis prancūzų švietimo ir 18a. prancūzų lit. bruožas – antifeodalinis kryptingumas. Prancūzų literatūroje, labiau, nei kurioje kitoje ryški natūraliojo žmogaus tema. Proto visuotinumas švietėjams leido manyti, kad visos problemos yra bendro, visuotinio pobūdžio: tai, kas aktualu prancūzams, aktualu ir visiems kitiems. Skiriami du 18 a. lit. raidos periodai: 1) beveik sutampa su pirmąja to amžiaus puse. Publikuojami Lesažo, ankstyvieji Voltero kūriniai. Žymiausias šv. ideologas – Šarlis Lui de Monteskje; 2) prasideda maždaug amžiaus viduryje ir baigiasi prancūzų revoliucijos laikais (1789 – 1794). Pasirodo pirmieji D. Didro kūriniai, Volteras pradeda rašyti filosofines apysakas.

3. Voltero “Filosofinės apysakos” (Kandidas, Atviraširdis): problematika. Apysakų formos ypatumai, pasakojimo technika, veikėjų pristatymo ypatybės. Ironijos vaidmuo.

Apysakose rodomi istoriniai įvykiai: valstybės permainos, dinastijų keitimas, žemės drebėjimas Lisabonoje. Jie neturi jokios reikšmės turinyje savaime. Temą sudaro idėja. Rytietiškas maskaradas, Volteras suteikė pasakai struktūrą. Siužetas pristatomas kaip pagrindinė personažo negandų, nelaimių grandinė. Pilna neaiškių, keistų dalykų. Rytų kaukė leisdavo kalbėti laisviau. Europos santvarka, rodoma rytų žmogaus akimis atrodo kitaip. Prie absurdų ir paradoksų europiečiai jau pripratę. “Kandide” pasilieka struktūros elementai, bet atsiranda nauja kaukė. Knyga dažnai vadinama romanu. Meilė susiduria su kliūtimis, žiaurus tėvas, netikėti atsitikimai, atgimsta nužudyti žmonės. Volteras atkreipė dėmesį į Leibnicą, kurį reikėjo sutriuškinti jo paties ginklu. Veiksmą lokalizuoja Vokietijoje. “Kandido” forma parodijuoja nuotykių romano formą. Perkrauna pasakojimą įvykiais, varinėja personažus po pasaulį. Į romaną įveda įterptinę novelę. Čia griežta architektonika ir ritmai. Romanas įrėmintas kompozicijos formos. Pasakojimo veržlumas kuriamas skirtingais būdais: fantastinis personažų kiekis, vietovė apibūdinama viena detale, žaidimas su žodynu. Voltero pasakojimas ironiškas, jis neleidžia padaryti vienareikšmės išvados. “Kandidas” kuria dialogą per parodiją. Kiekviena apysaka turi kelių žanrų požymius. Tendencingumas – filosofinio
žanro bruožas. Galima matyti anachronizmus, netikslumus, dabarties ir praeities susidūrimą, išgalvoto ir realaus.

4. O. Didro estetinės pažiūros ir jų paradoksalumas. Estetinė Didro – romanisto programa.

Jis laikomas filosofu materialistu – sensualistu. Jis teigia, kad pažinimo grandinė prasideda nuo pojūčių, kurie formuoja neiškreiptą pasaulio formą. Stebėjimai kaupia faktus, mąstymas viską suderina, o patirtis patikrina. Kodėl nėra Dievo? Nes prie jo negalima prisiliesti. Ir mąstymas ir sąmonė – materijos judėjimo rezultatas. Jis pirmasis pradėjo kalbėti apie mąstymo paradoksalumą. Didro suvokia savo teorijos prieštaringumą. Paradoksas tai mąstymo ir proceso rezultato nesutapimas. Kažkur tarp jų yra klaida. Kiekvienas sprendimas virsta paradoksu, nes kiekvienai tezei yra antitezė. Tai verčia nagrinėti reiškinius tezės – antitezės principu. Mąstymo paradoksalumą parodo jo kūryba. Daug jų turi dialogo formą, todėl kritikai sako, kad jo nepatenkindavo anoniminio skaitytojo egzistavimas, jis norėjo įtraukti jį į kūrinį. Autorius užduoda retorinius klausimus, kad kalbantysis gražiau išreikštų savo mintis. Tikrojo dialogo čia nėra. Dialogo forma leidžia pavaizduoti prieštaravimą. Požiūris į meną tai antrasis paradoksas  gamta – tai meno modelis. Jis kalba apie grožio kūrimą kaip gamtos pamėgdžiojimą. Menas turi auklėti žmogų, mokyti, šviesti. Jis turi būti naudingas. Jis sieja grožį su naudos sąvoka. Estetinio malonumo neskiria nuo naudos. Išrado naują literatūros žanrą – meno kritiką, ir mokslą – menotyrą. Jis žavisi tuo, kas neturi prasmės. Priverstas pasakyti, kad grožis ne visada yra tai, kas naudinga ir teisinga, jis mėgina apmąstyti savo tezių paradoksalumą. Apmąstymų išvada: menas reikalingas žmogui dėl jo paties; grožis ir nauda nesutampa. Jo romanuose galime matyti prieštaravimus. Jis tarsi apibendrina romanų modelius.

5. Didro “Vienuolė”: problematika, žanro problema, pasakojimo ypatumai.

Švietėjiško romano bruožai: 1) būtinas pamokantis papročių vaizdavimas. 2) žmogaus vidinio gyvenimo gelmių analizė 3) veikėjų savitumo atkūrimas romano erdvė turi būti struktūrizuota. Jo romane galima matyti visas formos sudedamąsias dalis, bet 2 skiriasi nuo kitų 18a. romanų. Didro susidomėjimas vienuolių gyvenimu kilo iš tam tikrų situacijų. Jo sesuo vienuolyne išprotėjo ir numirė. D analizuoja vienuolyną, kaip socialinę įstaigą. Viena vertus, vienuolyno dėka visuomenė apgina savo interesus, visuomenės aukų kalėjimas; kita vertus, vienuolyno situacija leidžia išdėstyti savo žmogaus prigimties teoriją. Tai socialinis – filosofinis romanas. Parašytas laiško markizui forma. Ji leidžia suteikti chronologinį nuoseklumą. Tai įvykių ir jausmų kaita. Kompozicija paprasta: įžanga, 3 gyvenimo situacijos, epilogas. Išorinis konfliktas. Savo jausmų nemėgina analizuoti. Įgyta patirtis nekeičia moralės nuostatų. Ji idealusis žmogaus prigimties modelis. Žmogų jis suvokia kaip kūniškąją būtybę. Atsiranda kūno kalba. Protas sugeba kontroliuoti tik valingus veiksnius. Dėl aistrų jis tampa nevalingas. Ji nežino aistrų ir nenori jų žinoti. Į įvykius ji reaguoja fiziškai. Reakcijos primena refleksą. Aprašo jos kūno reakcijas į įvykius, iš kurių galima suprasti jos psichologinę būseną. Beprotystė – žmogaus prieštaravimų pasekmė. “Vienuolė” sielų ligos vystymosi laboratorija. Tai pirmasis Vakarų Europos romanas, kur pateikiamas socialinis fiziologinis žmogaus elgesio motyvavimas.

6. Anglų sentimentalizmas. Atsiradimo prielaidos, filosofinės ištakos, jausmų kultas.

Loko teorija susidomėjo anglų filosofas Shaftsbery. Jis mėgino prigimties pradą išaiškinti. Priėjo prie išvados, kad žmogus iš prigimties geras. Prigimtinė dorovė skatina siekti aukšto tikslo. Ydos – atsitiktinis dalykas. Mandevilė galvojo, kad neigiamos žmogaus savybės būtina socialinė sąlyga. Blogis skatina žmogų siekti gero. Blogis – gėrio šaltinis. Jų teorijos tapo švietėjų pamatu. Jie nagrinėjo žmogaus prigimtį, gėrio ir blogio šaltinius. 18a. 2 pus. atsirado naujos idėjos ir filosofinės teorijos. Jų kūrėjai – agnostikai: pasaulį pažinti neįmanoma. O. Humas, Berkley – žmogaus protas nesugeba suvokti objektyvios tikrovės dėsnių. Jis gali suvokti tik savo pojūčius. Priežasčių, esmės pažinti neįmanoma. Mėgina paneigti pasaulio harmonijos teoriją. Pasaulis mūsų vaizduotės sukurtas įvaizdis. Tie pokyčiai leido atsirasti sentimentalizmui. Atsirado jausmas ir pojūtis. Jaučiu, vadinasi – egzistuoju. Anglijoje tas jausmo kultas atsirado lyrikoje. 7-8 dešimtmetyje 18a. sentimentalizmas pradėjo klestėti. Jis siejamas su O. Goldsmith ir L. Sternu. Goldsmito romanas “Backfieldo pastorius” 1766m. – glaudžiai susietas su literatūros pamatais. Čia matomos jausmo kategorijos. Išvystyta siužeto linija, visa kas būdinga švietėjų romanui. Čia yra švietėjiška tvarka.

7. L. Sternas. Kelionių romanu transformavimas “Sentimentalioje kelionėje”. Subjektyvizmas, jausmų ir ironijos vaidmuo.

“Sentimentalioje kelionėje” 1768 m. Pradinė šio žodžio reikšmė yra protingas, pamokantis. Vėliau jo semantika eina nuo proto prie jausmo. Iki Sterno buvo vartojamas labai retai ir romane šio žodžio reikšmė visiškai pasikeičia (sentimental
jautrus, sugebantis jausti). Pasakojama 1 asmeniu. Pasakotojas – jautrus, sugebantis jausti Jorikas. Iš pat pradžių skelbiamas subjektyvumas, pažeidžiantis kelionių romano žanrą. Vaizduojami keliautojo jausmai ir įspūdžiai. Tai jausmų kelionė. Pasakotojas kartais nukrypsta į šalį, juda laike ir erdvėje. Laikas čia nereikšmingas, beprasmis. Knyga prasideda nutrauktais žodžiais, pabaiga irgi nutraukta. Romano esmė – kelionės įspūdžiai. Jorikas čia keliautojas, kuriam daug svarbesni jo jausmai negu aplankytų šalių grožis. Simpatiją sukelia tie, kurie sukelia jausmus. Jorikas pats save vadina keliautoju, kuris domisi etinėmis, moralinėmis problemomis. Jis sąlygiškas literatūrinis personažas. Sternas žaidžia Joriko vardu. Sentimentalių jausmų paieška – Joriko “arkliukas”. Geri poelgiai atsiranda iš noro pasirodyti. Sterno darbas atrodo pajuokavimu.

8. L. Sternas. “Džentelmeno Tristramo Šendžio gyvenimas ir nuomonės”: žanro problema, pasakojimo ypatumai, kompozicija, protagonistas. “Šendizmas” ir “arkliuko” teorija.

1760m. Pasirodė II “Tristramo Šendžio” tomai. Sternas tapo populiarus. Sukūrė naują pasakojimo formą. Vieni mano, kad tai retorikos pavyzdys, tuščiažodžiavimas, kiti laiko pirmuoju modernistiniu kūriniu. Sąmonės srautas atsirado būtent Sterno kūryboje. Pavadinimas ir epigrafas skelbia tradicijos laužimą. Veikėjo gyvenimas išjuokiamas. Dėl painiavos atsiranda ironija. Veikėjo gimimas aprašomas trijose knygose, yra juodi arba tušti lapai. Vietoj “žmogus ir pasaulis” yra “aš ir pasaulis”. Subjektyvi nuomonė ir požiūris skelbiamas jau pavadinime. Naujai rodomi erdvė ir laikas. Priežasties ir pasekmės mastas neatitinka. Viskas yra subjektyvu. Kalba sąlygiška. Kiekvieno žmogaus “aš” neįmanoma pakartoti. Pavardė kilusi iš žodžio “kvailas”. Žmogus turi turėti savo mėgstamą arkliuką (kaprizas, manija, užsiėmimas, kuris skiria žmogų nuo kitų). Žmonės įdomūs tuo, kad skiriasi vieni nuo kitų. “Arkliukas” padaro žmogų išskirtiniu ir nepanašiu į kitus. Šendis yra juokingas (tai jo arkliukas). Įvykių seka, realūs ir išgalvoti įvykiai supainioti. Sternas pažeidžia tradicinę formą. Romano turinys – tai jo forma. Nėra chronologijos. Yra įvykio laikas ir jo aprašymo laikas – dvi plotmės, kurios derinamos ir jungiamos. Todėl laiko kategorija tampa nebereikšminga. Vietoj laiko matome erdvę. Jis atvaizduoja realybę. Tai pirmasis mėginimas atkurti žmogaus mąstymo alogiškumą. Asocijavimo principas iškeliamas kaip mąstymo pagrindas. Ši idėja paremta Loko idėjomis. Forma sukuria nevienareikšmiškų interpretacijų galimybę. Sternas turėjo humoro koncepciją, kuria galima pavadinti šendizmu. Vertino humorą, kuris jo manymu, leidžia geriau atsiskleisti asmenybei, iškęsti gyvenimo negandas ir turėti požiūrį į pasaulį. Tai geriausias vaistas nuo visų ligų ir priemonė išreikšti ironišką požiūrį į tai, kas labai vertinama visuomenėje.

9. Ankstyvasis Jenos mokyklos romantizmas. Klasicistinės ir romantinės estetikos priešprieša. Romantikų estetikos esmė bei ypatumai: gamtos suvokimas, “begalinio-baigtinio” priešinimas, muzikos reikšmė, žanrų problema, romantinės ironijos samprata.

Romantizmas Vokietijoje gimė 18a. pab., ten klestėjo pirmuosius 3 dešimtmečius. 19a. skiriamos 3 raidos etapai: 1) ankstyvasis Jenos mokyklos romantizmas; 2) Heidenbergo mokykla; 3) vėlyvasis romantizmas. Jena tapo mokslo ir kultūros centru. 1798m. buvo pripažinta, tada išleistas programinis Jenos romantikų leidinys – brolių Schlegelių žurnalas “Atheneum”. Pagrindiniai jo autoriai – Schlegeliai, Liudvikas Tiechas, Novalis, Wacken Zodez. Žurnalas egzistavo neilgai, bet jenos romantikai sukūrė savo poetiką ir savo estetiką.

Klasicistus domino rezultatas, romantikus – raida ir tapsmo būsena. Schellingas atsisako tradicinio požiūrio į gyvenimą, pasaulį; kalba apie amžiną atsinaujinimą. Novalis kalba apie ypatingas dvasias, kurios apsigyvena medžiuose, akmenyse… Romantikai prišina begalybę ir baigtinumą. Begalybė – idealas. Klasicistams – tvarka, stabilumas, forma. Romantikai – chaosas – pirmapradė pasaulio būsena, o ne betvarkė. Begalybė tai chaosas. Harmonija – baigtinumas. Begalinis – laisvė, jausmai, grožis, dvasia, gėris, idealas, kintamumas, kūryba, neapibrėžtumas. Baigtinis – suvaržymas, kūnas, materija, forma. Romantinio pasaulio pamatas – begalinio ir baigtinio priešprieša. Aukščiausia meno rūšis – mozaika, nes nėra apibrėžtumo. Buvo priešinama skulptūrai, kuri yra pagrindinė klasikų meno rūšis. Romantikams mozaika – raktas žmogaus sielos paslaptims atskleisti. Tarp mozaikos yra poezija ir tapyba. Romantinė poezija turi sujungti poeziją ir prozą.

Žanruose vietoj tvarkos įsigalioja anarchija. Atskirų žanrų požymiai tampa nereikšmingi. Mėgo rinkinius. Jų rinkinius galima pavadinti savotiška romano struktūros atmaina. Dramos modelis naujas – išlaiko tik techninį panašumą, bet kiti bruožai pasikeičia. Tiechas naikina ribas tarp išgalvoto ir tikrovės pasaulio.

Romantinės ironijos kūrėju buvo Schlegelis. Jo ironijos sąvoka skiriasi nuo paprastos. Čia švelni šypsena, bet nėra pašaipos atspalvių. Ironija – atsiribojantis, kritiškas, bet ne kritikuojantis požiūris į vaizdavimo objektą.
Ironija leidžia pažvelgti iš šalies. Ankstyvasis romantizmas siūlo švelnią ironiją. Vėlyvajame ironija tapo sarkazmu.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2351 žodžiai iš 7661 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.