Vytauto Mačernio eilėraščių ciklo „Vizijos“ „Ketvirtosios“ vizijos (I dalies) analizė ir interpretacija
Vytautas Mačernis – tragiško likimo kūrėjas. Rašė eilėraščius, sonetus, trioletus, tačiau eilėraščių ciklas „Vizijos“ – vienintelis baigtas didesnės apimties kūrinys. Vienas svarbiausių poeto asmenybės bruožų – intensyvaus dvasinio gyvenimo siekimas. Šiame kūrinyje lyrinis subjektas patiria įvairias dvasines būsenas, tad „Ketvirtoji“ vizija – ne išimtis.
Šios vizijos pirmoje dalyje dominuoja šviesa. Tai yra namų vaizdas, kurį perkerta juodojo paukščio šešėlis („tolimųjų nežinomų kraštų klajūnai, tie erdvėj paklydę paukščiai,/ Čia žemėj lankosi retai.“) Pasirodo senolė, atliekanti žemiškosios namų sergėtojos vaidmenį. Ji meldžiasi iš senų maldaknygių, tarsi užmegzdama ryšius su Dievu. Ypač senolės – globėjos vaidmuo išryškėja pasirodžius juodojo paukščio šešėliui. Regimas svetimas pasaulis, kuris baugina vaiką. Senolė jį gina nuo pasaulio tamsos, kad šis pernelyg anksti nepajustų jo grėsmės. Senolė tvirtai užtikrina lyrinį subjektą aforizmu „Yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai.“ Taigi senelės paveikslas giedras ir šviesus.