Vytauto mačernio rudens sonetai 21 analizė ir analize1
5 (100%) 1 vote

Vytauto mačernio rudens sonetai 21 analizė ir analize1

Vytauto Mačernio „Rudens sonetai“ (21) analizė ir interpretacija

Vytautas Mačernis – filosofiškai egzistenzinėmis temomis rašęs lietuvių poetas. Jo kūryboje, kaip ir trumpame gyvenime, pastebimas vienišumas, o kartu ir individualus filosofiškos prigimties proto pasireiškimas. Poezijoje sutinkamos pranašiškos jo paties biografijai užuominos. II-ojo pasaulinio karo fone pradėjęs rašyti pirmąsias eiles, poetas rėmėsi labiausiai jį mylėjusio žmogaus – senolės – paveikslu. Senolės motyvas dažnas „Vizijose“, kurios vienintelės sudėtos taip, kaip poetas norėjo jas matyti.

„Rudens sonetai“, poeto manymu, labiausiai vykusi dalis iš jo visų parašytų sonetų. V.Mačernis planavo parašyti visą „Metų sonetų“ ciklą. Tačiau, galima numanyti, nespėjo.

Perskaičius 21-ąjį sonetą susidaro įspūdis, kad lyrinis „aš“ – tai pats V.Mačernis; minimas vienišumas, kuris taip pat buvo ir ryški poeto savybė. Šiame itališkosios sandaros sonete, lyrinio „aš“ siela blaškosi, serga, vargsta, tačiau subjektas negali suprasti, kodėl. Juk jis jai sekė „pasakas gražiausias“, sugalvojo „malonumų daug naujų“, bet siela vis liūdi… Lyrinis „aš“ visiškai priklausomas nuo sielos užgaidų, klusniai vykdo jos prašymus, nes bijo, „jog pamišusi kada / Nesuplėšytų į skutelius mane,..“ Tai suprantama lyrinio „aš“ savijauta.

V.Mačernio kūryboje svarbus laikas, šiame sonete tai tik ši diena: „Mano siela šiandien sunkiai serga,..“ Tačiau čia laikas nėra aktualus. Žymiai svarbesnė yra lyrinio „aš“ būsena. Kliedinti siela, kaip vėliau paaiškėja, nori mirti, o juk tai svarbiausia kiekvieno žmogaus dalis. Mirus sielai, nebelieka nieko kito, tik bejausmis kūnas, tuščiavidurė žmogaus pavidalo erdvė, kurioje vėliau gali atsirasti neigiamų dalykų. Todėl galime spręsti, kad sielos savininkas nenori jos žudyti. Tai padaro prieš savo valią. Soneto sandara neleidžia toliau minėti sielos likimo. Juk siela nemari.

Lyrinis „aš“ nenori taikytis su rezignacija, tačiau vis dėlto paduoda sielai nuodus… Tai galima aiškinti beprasmišku sielos klaidžiojimu, net kliedesiu. Be to, lyrinis „aš“ net ir nemoka „jai palengvint vargo“. Keistas dalykas – siela turi akis, ir dar klausiančias! O jeigu lyrinis „aš“ mokėtų atsakyti į sielos klausimus! Bet jis bijo savo sielos. Galbūt todėl, kad įsiaudrinusi jo „nesuplėšytų į skutelius“. Lyrinis „aš“ nemoka jos raminti.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 387 žodžiai iš 721 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.