Zmogus-individas
5 (100%) 1 vote

Zmogus-individas

Taigi kiekvienas vadmuo visuomenėje yra susietas su tam tikru identitetu, tai yra, su kuo individas save tapatina (identifikuoja). Kitaip tariant, sociologijos požiūriu, identitetas nėra kažkas įgimta, jis įgyjamas veikiant socialiniams veiksniams. Mes tampame tokiais, kokiais mus laiko. Žinoma, negalima kategoriškai tvirtinti, kad žmogus neturi įgimtų savybių, paveldėtų genetiniu keliu. Tačiau kiekvienas sutiks, kad vaikas, nepatyręs žmogiškos meilės, galų gale tampa šiurkštus ir kietaširdis. Atrodytų, kad identiškumas absoliučiai priklauso nuo to, ką mums primeta visuomenė. Tačiau svarbus asmenybės bruožas yra poreikis palaikyti savo identiškumą. Todėl sociologijos mokslas ir tiria tokį reiškinį, kaip identiškumo palaikymo strategijos. Šią sociologinio tyrimo kryptį yra apibendrinęs prancūzų mokslininkas K.Kamilleri. Jo teigimu, individas jaučia savo identiškumą tol, kol realybės kitimas jam atrodo logiškai susijęs ir vientisas. Taipogi identifikacijos procese žmogui būdingas “idealaus aš” siekimas, kuriam priešpastatomas “suteiktasis identiškumas” – tas, kurį mums įteigia aplinkiniai, primesdami kai kurias normas ar ypatybes. Žmogus paprastai stengiasi kiek galėdamas sumažinti prieštaravimus tarp šių dviejų polių. Tokiu būdu į žmogaus identitetą galime žvelgti kaip į susidedantį iš trijų skirtingų dalių: faktiško, idealaus ir suteikto identiškumų, kurių įvairūs deriniai ir sudaro visumą. Ypač palankios sąlygos stebėti identifikacijos ypatumus, kai individas patenka į kitą kultūrinę terpę. Kuo šis kultūrinis skirtumas ryškesnis, tuo didesnė grėsmė iškyla individo vidiniam prasmės vientisumui ir savęs vertinimui. Ir tuo aiškiau pastebimi tampa vykstantys identiškumo formavimosi procesai. Pirmiausia identiškumo formavimosi procese žmogus susiduria su savęs vertinimo problemomis. Šiuo atžvilgiu K.Kamilleri išskiria dvi individų elgesio grupes – tai priimančių visuomenės nuomonę elgesio tipai (vadinami “priklausomi”) ir reaktyvieji tipai. Viena elgesio rūšių, priklausanti pirmajam tipui, apibrėžiama kaip neigiamas identiškumas. Tai toks elgesys, kai individas save ir savo realybę suvokia pritardamas aplinkinių neigiamam vertinimui. Tiesa, ne kiekvienas taip reaguoja į neigiamą visuomenės požiūrį. Jį dažnas atsisako priimti kaip sau skirtą, o nukreipia jį į kitus savo sluoksnio narius, save tarsi atskirdamas nuo jų ir prijungdamas save prie palankesnes sąlygas turinčio sluoksnio. Toks elgesio tipas vadinamas perkeltu negatyviuoju tapatumu. Šios dvi elgesio rūšys priskiriamos “priklausomųjų” tipui, turi bendrą bruožą– visišką pasidavimą aplinkos poveikiui. Mažiau “priklausomas” lyginant su aukščiau aprašytais dviem elgesio tipais, yra tapatumas, kartu “pabrėžiant skirtingumą”. Šiuo atveju individas besąlygiškai nepriima aplinkinių neigiamo požiūrio. Jis paprasčiausiai visuomenės realybę suskirsto į dvi dalis: “mes” ir “jie”. Reaktyvieji elgesio tipai skiriasi nuo “priklausomų” tuo, kad jie iškyla kaip priešstata aplinkai. Vienas iš tokių yra gynybinė identifikacija –tai tokia reakcija į aplinką, kai tam tikras susitapatinimas padeda apsiginti nuo tos aplinkos (pavyzdžiui, individas tapatina save su tam tikru visuomenės sluoksniu vien tam, kad pateisintų savo nesugebėjimą keistis – tai tarsi gynybinė reakcija į aplinkos pokyčius). Antras reaktyviojo elgesio tipas – polemiškas identiškumas. Šiuo atveju individas ne tik atskiria save nuo kitų, bet ir stengiasi pakelti savo vertę kitų atžvilgiu, kas gali sukelti netgi priešiškumą aplinkiniams. Kita žmogaus identiškumo formavimosi dalis – poreikis išlaikyti vidinį prasmės vientisumą. Šiam reiškiniui paaiškinti naudojamos tokios sąvokos: vertybės ir vaizdiniai, kurių pagalba žmogus formuoja ir grindžia savo būties prasmę, apibrėžiami kaip “ontologinė” funkcija, o vertybės ir vaizdiniai, padedantys prisitaikyti prie aplinkos – “pragmatinė” funkcija. Kol individas savo prasmę suvokia kaip vientisą, vadinasi jo atžvilgiu šios dvi funkcijos yra suderintos (t.y., jų kombinacija suvokiama kaip neprieštaringa). Tačiau staiga patekęs į visiškai kitokią aplinką, žmogus gali patirti buvusių vertybių neatitikimą ar net prieštaravimą. Skirtingi žmonės sikrtingai elgiasi tokiose situacijose norėdami neardyti identiškumo vientisumo. Tokios identiškumo palaikymo strategijos – tai ontologinių bei pragmatinių vertybių derinimas, ieškant konflikto sprendimo kelių. Išskiriamos paprastos (elementarios) ir sudėtingos prasmės vientisumo palaikymo strategijos. Paprasta strategija – kai problema, sukelta prieštaravimų, sprendžiama panaikinant vieną iš prieštaraujančių pusių. Vienas tokių atvejų, kai individas stengiasi išlaikyti ontologines vertybes ir tuo pačiu atmeta pragmatines. Tokia konservatyvi strategija gali būti trijų lygių. Pirmas – “totaliniai” konservatoriai – tai žmonės, visiškai užsidarę ontologinėje sistemoje ir nepripažįstantys priešingos realybės, kurią, tačiau, gali ir toleruoti. Antras – tai ne tokia konservatyvi strategija, kai žmogus išoriškai lyg ir palaiko ryšį su antrąja vertybine sistema, nors viduje pripažįsta tik pirmąją. Trečias – kai individas sutinka dalinai pripažinti naują vertybių sistemą,
tačiau ji tampa tik priemone siekti tradiciškai nusistovėjusių tikslų. Yra ir tokių žmonių, kurių noras prisitaikyti prie esamų aplinkybių iškyla į pirmą planą. Tokį individo elgesį kartais galima apibūdinti kaip identifikaciniu neapibrėžtumu, kuris kai kuriais atvejais suprantamas kaip visuomenės vertybinių sistemų sutrikimas, kas gali sukelti nukrypstantį nuo normos elgesį (pavyzdžiui, tai gali būti nusikalstamumo priežastimi). Tačiau daug dažniau sutinkamas ne toks kraštutinis elgesio tipas. Viena tokių strategijų pragmatiškais pagrindais – tai maksimalios naudos siekimas, kai individo identifikacinis elgesys pagrįstas tik praktiniais sumetimais, tuo visiškai atsiribojant nuo antologinių vertybių. Kitas būdais realizuoti pragmatinę funkciją – kaitalioti skirtingus kultūrinius kodus pagal aplinkos pokyčius (pavyzdžiui, individas su vienais žmonėmis gali bendrauti atsižvelgdamas į vieno kultūrinio kodo standartus, ir tuo pačiu pripažinti tik kitą kultūrinį kodą). Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad elementarios prasmės vientisumo palaikymo strategijos – tai vienos vertybinės sistemos priėmimas, kitą visiškai atmetant. Sudėtingos prasmės vientisumo palaikymo strategijos – žmogaus siekimas išlaikyti senas tradicines vertybes (ontologinis poreikis) ir tuo pačiu sugebėti prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos (pragmatinis poreikis). Tai dviejų skirtingų vertybinių sistemų sintetinimas tam tikromis proporcijomis, kurias “atranda” individas, siekdamas išvengti jų konflikto. K.Kamilleri išskiria dvi pagrindines šios sintezės grupes: kai nauja ir sena sujungiama ryšiais, nepagrįstais įprastiniu racionalumu, ir kai sistemos siejamos racionalumo pagrindu. Pirmu atveju individas paprasčiausiai ketina suderinti jį tenkinančius bruožus iš skirtingų sistemų, nekreipdamas dėmesio į tai, kad jie gali būti prieštaringi. Antru atveju stengiamsi sudaryti ryšį tarp prieštaringų sistemų besivadovaujant loginiais kriterijais. Vienas tokios sintezės variantų – suteikimas senam naujos reikšmės, kai individas tvirtina, kad visa, kas nauja, yra paimta iš sena, tik kitokiomis formomis. Kitas variantas – kai individas vadovaujasi ir senos, ir naujos sistemos vertybėmis, o kylančius prieštaravimus sprendžia disociacijos būdu, t.y., atskirdamas objektus (pavyzdžiui, individas skirtingas vertybines sistemas pripažįstančius žmones vertina pagal visiškai skirtingus kriterijus). Trečias variantas – organiškas prieštaravimų sujungimas, kuomet naujos sistemos standartai logiškai išvedami iš senųjų vertybių. Yra dar dvi strategijos, kurių pagalba kuriamas ryšys tarp vertybės ir jos pritaikymo praktikoje. Vienas tokio elgesio tipas, kai sureikšminama tik pažiūrų esmė, o konkretybės pakeičiamos taip, kad tilptų į naujos sistemos rėmus. Kitas atvejis – kai vertybės praktinis pritaikymas sustabdomas, jis nebėra elgsenos kriterijumi, o tampa tik simboliniu įvaizdžiu, nors jis vis dar pripažįstamas. Visos aprašytos strategijos padeda išspręsti identiškumo formavimosi procese kylančius konfliktus, tačiau būna situacijų, kai neįmanoma išlaikyti vidinio prasmės vientisumo, todėl būtina aptarti strategijas, sušvelninančias skirtingų vertybinių sistemų sukeltus konfliktus. Pagal K.Kamilleri yra trys tokios strategijos: 1. diferencijuota lygsvara tarp prieštaraujančių vertybių – kai individas prieštaraujančioms vertybėms suteikia skirtingą svorį, vertindamas jas nevienodu laipsniu; 2. apribojimai, taikomi probleminei sferai –šiuo atveju individas riboja priešingų vertybių pasireiškimą (pavyzdžiui, žmogus gali nutarti elgtis pagal vienos sistemos kodeksą tik iki tam tikro gyvenimo laikotarpio); 3. sisteminė kodų kaita – kai individas, persisotinęs nauja sistema, kartais pereina prie veiklos, susijusios tik su sena tradicine vertybių sistema. Štai ir aptarėme žmogaus identifikacijos palaikymo strategijas. Teoriškai, atrodytų, viskas gana paprasta, tačiau praktikoje, be abejo, taip nėra. Čia jau reikia atsižvelgti ir į konkrečią situaciją, ir, svarbiausia, į konkrečią asmenybę.

………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………

Pagrindinė šios apžvalgos mintis yra išsakyta pačiu pavadinimu. Mano įsitikinimu, šiuolaikinė sekuliari visuomenė yra puiki erdvė reikštis tokiam fenomenui kaip Naujasis amžius (New Age). Kita vertus, Naujojo amžiaus tipo religingumas turi gilias istorines šaknis. Pagrindinis jo gyvasties šaltinis – tai viena svarbiausių žmogaus pagundų įveikti savo ribotumą, tapti Gyvybės bei Pažinimo medžių šeimininku. Sekuliarizuotoje visuomenėje tokia pagunda yra ypač stipri.

Šioje apžvalgoje daugiausia remsiuosi 2003 metų pradžioje pasirodžiusiu Katalikų Bažnyčios dokumentu „Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas“, kuris per pakankamai trumpą laiką buvo išverstas į lietuvių kalbą. (Žr. www.lcn.lt). Tai išsamiausia Naujojo amžiaus fenomeno analizė lietuvių kalba. Aišku, reikėtų atsižvelgti, kad dokumento tikslas nėra vien tik akademinis, bet veikiau
Kritiškas požiūris bei išvados galbūt ne visiems atrodys tinkami. Tačiau dokumente pateikta argumentacija, preciziška atskirų fenomenų analizė – puikus tekstas visiems, norintiems giliau suprasti Naujojo amžiaus fenomeną.

Jau tapo įprasta kalbėti apie netradicinio religingumo proveržį, prasidėjusį XIX amžiaus pabaigoje bei tebesitęsianti iki šiol. XIX amžiuje susikūrė ne tik tokie religiniai judėjimai, kaip Jehovos liudytojai, Naujieji apaštalai, mormonai ar Septintosios dienos adventistai. Tai taip pat buvo laikotarpis, kurio metu itin suintensyvėjo ezoterinė bei okultinė tradicijos. Norėčiau atkreipti dėmesį į faktą, kad tuo pačiu metu pastebimas ir spartus mokslo vystymasis. Naujųjų laikų ezoterikai itin vertino gamtamokslinę kalbą.

Šioje apžvalgoje nenorėčiau nuklysti į diskusiją, kokios socialinės priežastys sąlygojo tai, kad netradicinis religingumas labai suintensyvėjo būtent XIX amžiuje. Kita vertus, mano įsitikinimu, egzistuoja akivaizdus ryšys tarp sekuliarizacijos proceso ir netradicinio religingumo bumo. Aišku, turėtume nepamiršti, kad įvairūs liaudies ar ezoterinio religingumo elementai gyvavo visais laikais. Tačiau pastaraisiais amžiais jie ypač išplito ir netgi pradėti interpretuoti ne kaip marginalinis reiškinys, bet kaip alternatyva, tolygi tradiciniam religingumui.

Tikrai netikiu Apšvietos laikotarpiu subrandintu mitu, esą žmonija nuosekliai vaduojasi iš mitologinių bei religinių prietarų bei ilgainiui religija savaime apmirs. Kita vertus, man neįtikinamas atrodo ir sociologų Stark bei Bainbridge “religijos tvermės dėsnisā€¯, skelbiantis, kad religingumo kiekis visose visuomenėse yra tas pats, kinta tik religingumo raiškos pavidalai. Sekuliarizacijos procesas iš esmės keičia tiek žmogaus savęs supratimą, tiek jo santykį su pasauliu. Dauguma sekuliarizuoto pasaulio religingumo pavidalų, tradicinio religingumo požiūriu, apskritai negali pretenduoti į religijos statusą, nes yra tik dvasinio alkio patenkinimo surogatai.

Egzistuoja labai daug įvairių sekuliarizacijos apibrėžimų. Aš gi siūlau sekuliarizaciją suvokti kaip procesą, kurio metu pastebimas aiškus socialinis spaudimas ir transcendentinio tikrovės matmens ignoravimas. Sekuliarizacijos procesas glaudžiai susijęs su radikalia individualizacija bei žmogaus sampratos pasikeitimu.

Sekuliarus individualizmas turi krikščioniškas šaknis. Jis veikiausiai būtų neįmanomas be krikščioniškos žmogaus orumo sampratos. Kita vertus, sekuliarizacijos procesas gerokai transformuoja žmogaus savęs supratimą. Krikščioniška žmogaus samprata teigia jo dvilypumą, žmogiškosios egzistencijos įtampą, kylančią dėl to, kad žmogui yra patikėta laisvai naudotis Dievo sukurtaisiais turtais, tačiau tai nepanaikina žmogaus priklausomybės nuo Jo. Žmogus yra visų sukurtų pasaulio daiktų ir kūrinių matas, bet Dievas yra paties žmogaus matas. Tuo tarpu Naujaisiais laikais žmogus vis labiau pradeda save suvokti ne kaip laisvės dovaną turinti būtybė, bet kaip autonomiškas, nuo nieko nepriklausomas ir pats sau taisykles nusistatantis šeimininkas, pats kuriantis savo likimą. Modernusis individualizmas žmogų paskelbia miniatiūriniu Kūrėjo modeliu, neturinčiu paisyti jokių išorinių apribojimų. Modernus individas iki tol nematytu intensyvumu susitelkia į save bei puoselėja subjektyvistinę poziciją: pripažįsta tik subjektyvių, paties individo legitimuojamų tiesų egzistavimą ir atmeta objektyvią tiesą bei objektyvią moralinę tvarką.

Sekuliarus individualizmas glaudžiai susijęs su nauju laisvės kultu. Vis labiau įsitvirtina požiūris, kad žmogus yra savo paties suverenas ir nėra jokio vertybinio mato, pagal kurį būtų galima nustatyti gyvenimo stilių ar pasirinkimus. Tokio būdu bet koks individo pasirinkimų amplitudės sumažinimas yra tolygus laisvės srities susiaurinimui.

Šiuo metu Jūs matote 42% šio straipsnio.
Matomi 2040 žodžiai iš 4826 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.