Antanas Baranauskas
(1835 – 1902)
Dar jaunas Maironis pakiliais posmais kreipėsi į Baranauską,
reiškė jam savo pagarbą ir gražiai nusakė jo poezijos vertę:
Tėve mūsų tėvynės!
Mūsų ryto žvaigždele!
Būk pagarbints pramynęs
Mums kaip milžinas kelią!
———————————
Matau Jūrą ir Ventą:
Melsvos eina per pievas…
———————————
Tenai gieda Lietuvė
Dūmas Tavo, Tėveli!
Kelias broliai pražuvę,
Skaito Tavo „Šilelį“.
Biografija. Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose,
karališkųjų valstiečių šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais ir
seserimi. Trobesiai buvo menki, skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvo
graži gamta. Kaip poetas brangino savo tėviškę, matyti iš jo eilėraščio
„Naktis prieš atsisveikinant su gimtine“:
Išvažiuoju iš tokio mielo krašto, kur gimiau, kur mane glamonėjo
motina, iš to krašto, kur ir mažiausiame kampelyje slypi tūkstančiai man
brangių atminimų. Čia po berželiu ant kalno, ar čia prie klėtelės, arba vėl
ant akmens, kur upė teka — čia savo lakiomis svajonėmis, mintimis
pakildavau į aukštybes ir, lengvai skriedamas, aplėkdavau dausas, saules ir
planetas, apžvelgdavau tūkstančius pasaulių, o mano mintims nebūdavo ribų.
Arba toje pievoje, kur išsirangęs upelis per akmenėlius neša savo
čiurlenančius skaidrius krištolinius vandenis, akimis glostydamas
spalvingas gėles, mąstydavau ne kartą tardamas: „Malonu gyventi pasaulyje,
kurį puošia tokie puikūs žiedai“. […]
Nuošalus kaimo gyvenimas gamtos prieglobstyje, kur platūs slėniai
ir milžiniški kalnai, tamsūs gojai, niūksančios girios, platūs laukai,
arimai juosia kaimo trobelę… Kaip malonu!.. Miegan užliūliuoja
lakštingalos, o iš miego pažadina gaidžiai. Atgaivina šaltinio vanduo, o
tamsus gojus vėsina…
Tris žiemas Baranauskas lankė pradžios mokyklą. Čia jis išsiskyrė
darbštumu ir gabumais. Jam ypač sekėsi aritmetika. „Dar mažas tebebūdamas,—
rašė senatvėje Baranauskas,— girdėjau aždavimą išrokuoti, kiek reikia
pirkti jaučių, karvių ir teliukų už 100 rublių, kad būtų 100 štukų? —
jaučiui 10 rublių, karvei 5, teliukui pusė rublio. Per ilgiausia tada ant
pirštų išrokavau, jog išeina l jaučias, 9 karvės ir 90 teliukų. Potam net
pasenėjau, beieškodamas pailgai ir paskersai po aritmetiką ir algebrą
taisyklės tai rokundai“. Iš poeto dienoraščio sužinome, kad jis ligi
trylikos metų ganęs tėvų bandą, žaidęs su vaikais, paskui metus tarnavęs
liokajumi, meistravęs, porą metų tėviškėje dirbęs žemę, aštuonerių metų
pradėjęs mokytis lenkų, o dešimties — rusų kalbos. Pats mokęsis groti
klavikordu, smuiku, gitara ir armonika, bandęs tapyti, bet, neturėdamas
pavyzdžio, negalėjęs tobulintis. Jaunuolį traukė mokslai. 1851 m. vasario
10 d. jis atvyko į Rumšiškių dvimetę mokyklą. Manoma, kad tai buvo
valsčiaus mokykla su atskiru skyriumi būsimiems valsčiaus raštininkams,
kuriuos čia pat, Rumšiškių valsčiaus raštinėje, apmokydavo raštvedybos —
kaligrafiškai „cirkuliuoti“ aplinkraščius, sudarinėti duoklių bei
inventorių knygas. Šia mokykla Baranauskas labai nusivylė. Laiške tėvams
jis rašė: ,,Jausdamas didelį potraukį mokytis ir jį labiausiai vertindamas,
tariausi, kad valdiškoje gubernijos mokykloje bus mokoma to paties, kaip ir
gimnazijose… Bet apsirikau…, nes nieko neišmokau ir dvejus metus
sugaišau“. Ir šioje mokykloje jam laikas nepraėjo veltui, poetas daug
skaitė ir daug ką suprato. Jaunuolis laiškuose džiaugėsi, kad iš knygų
išmokęs daug gražių dalykų, kad knygos praskaidrinusios jo protą. Čia jis
pradėjo mąstyti apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus laimę, graužtis, kad
ligi šiol taip mažai padaręs. Tada Baranauskas nusistatė griežtas gyvenimo
taisykles, pasiryžo negerti alkoholinių gėrimų ir nerūkyti, atliekamu nuo
pareigų laiku skaityti naudingas knygas arba rašinėti. Vertos dėmesio ir
kitos Baranausko gyvenimo taisyklės, kurios reikalavo laikytis tylos —
kalbėti tik tiek, kiek būtinai reikia, su nieku neįsivelti į vaidus, apie
nieką niekados blogai nekalbėti, labiausiai saugotis melo, kas dieną tuo
pačiu metu keltis ir gulti, laikytis valgymo tvarkos, valgyti tik prie
stalo.
Rumšiškėse ėmė ryškėti ir poetiniai Baranausko gabumai. Mokytojų
ir draugų pripažinimo susilaukė eilėraščiai apie metų laikus, Nemuno
potvynį, Naujųjų Metų sveikinimai. Apie poetinio talento pripažinimą rašo
ir pats Baranauskas savo dienoraštyje: „Iždininkas vakare pareikalavo mano
eilių ir, jas perskaitęs, gyrė ir net nepatikėjo, kad visos iš tikrųjų
mano… Mano eilės buvo skaitomos, dalyvaujant visiems valdininkams ir
kanceliaristams, ir visi Rūmai griaudėjo nuo jų pagyrimų“.
Baigęs Rumšiškių mokyklą ir Kaune atlikęs praktiką, Baranauskas
1853 m. pavasarį išvyko dirbti valsčiaus raštininko padėjėju į Vainutą,
pasienio miestelį. Čia poetas
pajuto sunkų liaudies gyvenimą, liaudies
rūpesčius ir vargus. Jau pirmąją darbo dieną savo dienoraštyje jis įrašė,
kad į valsčių atvažiuoja „daugybė žmonių su skundais“. Kitoj dienoraščio
vietoj vėl rašo, kad matąs daug rūpesčių ir sielvartų. Apie liaudies skurdą
jis kalba laiške: „Duona brangi… Cholera, rodos, dar tebesiaučia kai
kuriuose miesteliuose, o pas mus ir be jos dažnai ir apsčiai miršta bado
išsekinti žmonės“. „O mano luome?!.. Kiek ašarų reikia išvysti ir dejonių
prisiklausyti“,— dejuoja susijaudinęs jaunuolis kitame laiške. Valsčiaus
raštininkas turėjo dalyvauti rekrūtų ėmime, sudaryti šaukiamųjų sąrašus. Ši
liaudies tragedija irgi aprašoma Baranausko dienoraštyje.
Vainute poetas pažino caro valdininkų gyvenimą. Dienoraštyje ir
laiškuose jis vis rašo apie jų nederamą elgesį: „Viršaitis nusigėrė…
sukėlė skandalą… su raštininku susimušė“. „Žuvo Jurgaitis už pinigus,
imtus iš rekrūtų…“ „ …Nors badu mirk patvoryje, o net ir negyvą
viršininkas privers eiti savo pareigas“. Vainute jaunuolis susidūrė su
dvaro žmonėmis, su jų prabanga ir klastingumu. ,,…Ne kartą įpuoliau į
priešo pinkles… nežinojau dvaro, jo pataikavimo ir intrigų, dviprasmių
žodžių, mirksėjimų, kaip žmogui pataikaujama, o paskui prisitaikius,
apkaltinama“,— rašė Baranauskas tėvams. Ypač daug nemalonumų jam pridarė
vietos dvarininkai, kai jis pasipriešino jų kontrabandai. Bloga valdininkų
ir dvaro įtaka atsimušė į stiprų poeto charakterį, analitinį protą. Nuo
moralinės degradacijos jį gynė kultūros troškimas, poetinis įkvėpimas ir
gamtos meilė.
Iš Vainuto Baranauskas buvo perkeltas į Raseinius, bet čia dirbo
neilgai. Netrukus jis turėjo vykti į Sedą. Tarsi nujausdamas, kad ši
vietovė jo gyvenime turės lemiamos reikšmės, klausė savęs: , „O Telšiai,
Telšiai, o Žemaitija, Žemaitija! Kokią įtaką mano likimui padarysite?“
Sedoje poeto gyvenimas pasisuko visai nauja linkme. Čia jis susipažino su
poete K.Praniauskaite, kuri turėjo didelės įtakos Baranausko asmenybei ir
kūrybai. Ji žadino jaunuolio pasitikėjimą savo jėgomis, skatino siekti
mokslo, kurti, tarnauti savo liaudžiai. Apie draugystės pradžią poetas taip
rašo dienoraštyje: ,,…Gavau p. K.Praniauskaitės eilėraštį „Dvasios
atsiuntimas“… po poros dienų Sirokomlės „Pokalbius“ ir pridėtas p.
Praniauskaitės eiles, pavadintas „Jaunajam poetui“… Paprasta eilių
intonacija…, vilties ir meilės žodžiai tose eilėse galingai prabilo į
mane… To paveiktas, grąžindamas perskaitytą Sirokomlę, parašiau atsakymą:
„Puikaus Žemaičių krašto poete“. Po kelių dienų į tas eiles sulaukiau
atsakymo: „Už ką man teiki tokį garbingą vardą“, kur… ji suniekino visą
mano nebrendusios vaizduotės nykumą ir labai padėjo man pabusti iš to
letargo“. Be minėto eilėraščio, Baranauskas dar yra dedikavęs keletą
kūrinių K.Praniauskaitei: „P.K.P.“, „Žemaičių poetei“, „Kilnioji Poete“.
Juose rašoma, kad poetės daina žadinanti iš snaudulio, kaip tylus gegužės
lietus palaimintu gėrimu pagirdanti sielą, dėkojama poetei, kad ji
skatinanti kurti daineles broliams, kad jos dvasios tvirtumas būsiąs
pavyzdys: „Ilgesingoje dainoje broliams padės iš storų praeities pelėsių
atgaivinti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu
svajonės žiedu, surinkti senus liaudies padavimus, kad atgytų jų kerintis
grožis“.
Bet Baranauskui nebuvo lemta ilgai džiaugtis ta draugyste.
Neišbuvęs nė trijų mėnesių Sedoje, jis turėjo kraustytis į Skuodą. „Prieš
mano norą paskyrė mane Skuodo raštininku“,— guodžiasi poetas dienoraštyje.
Visur valsčiaus raštininko darbas buvo nuobodus: rašyti mokesčių ir
prievolių knygas, žiniaraščius, sudarinėti šaukiamųjų sąrašus, registruoti
ir tvarkyti raštus, priiminėti duokles ir mokesčius. Slėgė beteisė mažo
valsčiaus tarnautojo padėtis, atlyginimas buvo menkas — neužteko net
maistui ir aprangai. Visi tie nemalonumai Skuode dar ryškiau buvo jaučiami.
Apie tai Baranauskas kalba ir savo dienoraštyje: „Apleistas raštinės
darbas, dideli įsiskolinimai, griežta pasų tvarka, aukštesnių valdininkų
vienašališkumas priešiškomis įtemptomis aplinkybėmis, supainiotos
valstiečių prievolių sąskaitos, valsčiaus vyresnybės piktnaudžiavimas…
Valsčius didelis ir daug darbo reikalaujančios pareigos…, daug valsčiuje
besipešančių grupių ir kitos nesuskaičiuojamos aplinkybės tarsi suplaukė į
vieną, iš kur audra po audros, smūgis po smūgio daužė mane ir visaip
nuodijo man ramybe ir sveikatą“. Stengdamasis išsivaduoti iš tų visų
nemalonumų, Baranauskas nukreipia žvilgsnį į kunigų seminariją.
Padedamas K.Praniauskaitės brolio, įtakingo dvasininko
O.Praniausko, ir kitų asmenų, poetas, įsigijęs Telšių bajoriškosios
mokyklos 4 klasių baigimo pažymėjimą, 1856 m. rudenį įstojo į Varnių kunigų
seminariją. Čia vyravo lenkiška dvasia, bet tarp klierikų buvo jaunuolių,
mylinčių savo kraštą ir savo kalbą. Prie tokių priklausė ir K.Kairys bei
P.Viksva, su kuriais Baranauskas greitai susidraugavo. Juos jungė
patriotiniai ir kultūriniai interesai. Visi trys jaunuoliai
seminarijos atmosferoje tarpusavyje tekalbėti tik lietuviškai.
Baranauskui didelės įtakos turėjo ypač K.Kairys. Jam dedikuotuose
eilėraščiuose Baranauskas apie savo bičiulį atsiliepia labai pakiliai.
„Broli Klemensai,— rašoma poezijos rinkinio įraše,— Tavo jaunuoliška dvasia
ir Tavo tyki daina skamba tokiu taktu, kad nuostabi gaida, tyli ir
virpanti, iš krūtinės išblaško pasaulio smūgius. Ir mano sielą
patraukia…“ Baranauskas džiaugėsi K.Kairio draugyste ir troško su juo
kasdien bendrauti. Varniuose Baranauskas palaikė ryšius ir su lietuvių
kalbos puoselėtoju A.Kašarausku. Šio prašomas, Baranauskas užrašinėjo
Anykščių apylinkių liaudies dainų melodijas.
Seminarija turėjo gausią biblioteką. Poetas daug skaitė, brendo jo
talentas, kuris greitai buvo kitų pastebėtas. M.Valančius paprašė parašyti
giesmių aukštaičių tarme jo leidžiamam giesmynui. Baranauskas sukūrė
penkias giesmes. Čia subrendo ir reikšmingiausi jo kūriniai „Dainų dainelę“
bei „Anykščių šilelis“.
Baigęs Varnių kunigų seminariją, Baranauskas, kaip gabus
jaunuolis, J.Dovydaičio, kuris tuo metu buvo M.Valančiaus sekretorius,
iniciatyva 1858 m. buvo pasiųstas studijuoti į Peterburgo dvasinę
akademiją, kurią baigė 1862 m.
Dvasinės akademijos siųstas, Baranauskas 1863 – 1864 m. buvo
išvykęs į užsienį gilinti studijų Miuncheno, Liuveno ir Romos
universitetuose. Atostogaujantį Insbruke, jį pasiekė žinia apie 1863 m.
sukilimą, kuriame dalyvavo poeto broliai Jonas ir Anupras. Už dalyvavimą
sukilime jie buvo ištremti į Sibirą, iš kur sugrįžo tik po 12 metų.
Susirūpinęs poetas rašė tėvams: „Tamstos man parašykit apie Joną, Anuprą ir
Steikūną, ar da negrįžo namuos. Tamstos ar da gyvi krutat?!! Būkit sveiki,
tik kepkit visus obuolius, ba čėsas nesveikas“. Obuoliais Baranausko tėvai
vadinę sūnaus eilėraščius. Poetas, dėl jų nerimaudamas, šiame laiške prašo
juos sudeginti. Bet motina juos išsaugojo, visą sukilimą nešiodamasi
užantyje. Iš tolesnių šio laiško žodžių galima spręsti, kad poetas pritarė
sukilimui. Yra žinių, jog buvo lietuviškai parašęs net atsišaukimą į savo
tautiečius, tik nuodėmklausiui įsakius, jį įmetės į ugnį. Poetą, be abejo,
sujaudino ir žinia apie jo artimiausio bičiulio K.Kairio ištrėmimą į Sibirą
ir tragišką mirtį. Baranausko nuotaikos 1863 m. sukilimo laikotarpiu
atsispindėjo eilėraštyje „Ko gi skaudžia man širdelę“. Į Peterburgą
Baranauskas grįžo 1865 m. ir buvo paskirtas akademijos dėstytoju. Bet jo
pažiūros nepatiko akademijos vadovybei, ir tais pačiais metais jis grįžo į
Lietuvą. Čia buvo paskirtas Kauno katedros vikaru, o nuo 1867 m. kunigų
seminarijos profesoriumi: Baranauskas dėstė įvairias teologines
disciplinas, o vėliau ir lietuvių kalbą. Pats jis ėmėsi lietuvių kalbos
tyrinėjimų, sudarė savo rašybos sistemą, pagrįstą garsų kilmės principu.
Baranauskas pripažino, kad rašyba turi būti bendra, o šnekėti siūlė
tarmiškai. Savo tarmių studijomis Baranauskas padėjo pagrindus lietuvių
dialektologijai. Jis buvo ir pirmasis lietuviškų gramatikos terminų
kūrėjas.
1884 m. Baranauskas buvo paskirtas Žemaičių pavyskupiu. Šiuo metu
jį buvo vergte pavergusi matematika. Laiške H.Vėberiui guodėsi, kad
matematika „loskos“ neprašanti, „prisispyrusi speičia, ir gan — nors tu kur
gyvas dėkis“. Aprašydamas skaičiavimus, pastebi, kad „kruvina buvo procia“.
Šioje srityje būdamas savamokslis, didesnių atradimų nepadarė. Bet ir čia
minėtinas kaip lietuviškų matematikos ir ypač geometrijos terminų kūrėjas.
1897 m. Baranauskas buvo paskirtas Seinų vyskupu. Atliekamu nuo pareigų
laiku jis atkakliai dirbo, vertė į lietuvių kalbą bibliją. Baranauskas mirė
1902 m. lapkričio 26 d. askezės ir fizinių negalavimų išsekintas.
Asmenybė. Maironis apie Baranauską sakė, kad „buvo tai vyras
aukšto ūgio, gilaus mokslo, tvirto būdo, geležinės valios… nepaprastai
gabus“. Vienas ryškiausių Baranausko asmenybės bruožų yra atkaklumas ir
valingumas. Tos charakterio ypatybės pasireiškė ir smulkmenose, ir
dideliame darbe. Jis, dar Rumšiškių mokinys, žaisdamas sniego gniūžtėmis,
atsilaikė vienas prieš visą būrį, kai kiti išbėgiojo. Vainute Baranauskas
atkakliai pasipriešino kontrabandininkams, nors už tai ir teko jam
nukentėti. ,,…Mečiausi į visas puses, su įkarščiu įrodinėjau jų
niekšingumą ir tuo kai ką sutramdžiau…, atskleidžiau jų nusikaltimus“,—
rašė Baranauskas tėvams. Atkaklumą jis parodė ir Skuode, pats save
gindamas. Pagal poeto brolio Anupro pasakojimą, Skuodo viršaitis Vilgockis,
negaudamas iš raštininko kyšių, buvo pradėjęs prie jo kibti ir kartą
norėjęs jį rykštėmis nubausti. Viršaičio lieptas, Baranauskas buvo jau
nusimetęs švarką. Tik paskutinę akimirką viršaitis atlyžęs, kai Baranauskas
jau buvo betraukiąs peilį.
Valingai jis siekė mokslo — labai gerai baigė Varnių kunigų
seminariją. Baigdamas Peterburgo dvasinę akademiją, vienintelis iš savo
mokslo draugų gavo pirmojo laipsnio atestatą ir teologijos magistro
laipsnį. Dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, Baranauskas atsidėjo
lietuvių kalbos tyrinėjimams, vėliau atkakliausiai
pasinėrė į matematikos
pasaulį. Senatvėje dėl fizinių negalavimų tegalėjo dirbti klūpsčiomis, bet
atkakliausiai vertė į lietuvių kalbą bibliją.
Baranausko vidinis pasaulis buvo turtingas ir sudėtingas. Nuo pat
jaunystės jis įprato save stebėti ir analizuoti. Jau Rumšiškių mokykloje
aštuoniolikametis jaunuolis svarstė, kokia esanti gyvenimo prasmė, jei jis
nejaučiąs jokio malonumo gyventi. Jis klausė savęs, kas yra laimė, ir
atsakė, kad nieko daugiau nematąs pasaulyje, tiktai blyškius žiburėlius, į
kuriuos žmonės taip uoliai veržiasi. Kas pirma atrodę laime, dabar jam tesą
tiktai tušti sapnai. Bet tai ne pesimistiniai svarstymai. Juos kėlė
prasmingesnio, turtingesnio gyvenimo ilgesys. Baigdamas aštuonioliktus
metus, Baranauskas sau linki „laimės, bet ne tos laikinos, o anos amžinos“,
linki sau sielos laisvės arba kad protas valdytų pats save, visas aistras
ir geidulius. Tas sielos nerimas, svarbiausias kūrybos variklis, buvo
būdingas Baranauskui visą gyvenimą. Vainute jis nerimavo dėl ateities, dėl
žmogaus dvasinių sugebėjimų ribotumo, dėl nepakankamo valingumo atsispirti
gyvenimo blogiui. Net senatvėje, kai jis jau buvo įtakingas dvasininkas ir
turėjo didelį autoritetą, dvasinis nerimas jo neapleido. 1884 m. H.Vėberiui
jis rašė: „Ir aš kaip tas žolynėlis, tarpu erškėčių ir dagilių išžėlęs,
vargstu, kartais suvaitoju, dažniaus savo skaudulį tarpu keturių sienų
nubraškinu. Dėl to ir kito sopulį numanau, ir draug man sopa…“
Baranausko vidinio pasaulio turtingumą rodo ir jo dvasinio
gyvenimo intensyvumas bei interesų platumas. Jis nuo pat jaunystės daug
skaitė. Skaitymą Baranauskas laikė „mieliausia pramoga“, atkakliausiai
veržėsi į mokslą. Jau senatvėje Baranauskas rašė: „Mokslą gi mėgiu, noriu
jo, ieškau kiek išgalėdamas ir dėl to džiaugiuos, tiesos žodį užgirdęs…“
Iš labiausiai jo mėgstamų poetų minėtini: A.Puškinas, M.Lermontovas,
I.Krasickis, kurį jis yra pavadinęs poetų kunigaikščiu, J.Slovackis,
A.Mickevičius. „Vėlinių“ III dalį Baranauskas slapta nusirašinėjo Varnių
kunigų seminarijoje, o „Pono Tado“ ištisus puslapius mokėjo atmintinai.
Poetas turėjo gražų balsą, jaunystėje buvo nepakeičiamas pakasynų