Antanas baranauskas4
5 (100%) 1 vote

Antanas baranauskas4

Antanas Baranauskas

 (1835 – 1902)

 

Dar jaunas Maironis pakiliais posmais kreipėsi į Baranauską,

reiškė jam savo pagarbą ir gražiai nusakė jo poezijos vertę:

Tėve mūsų tėvynės!

Mūsų ryto žvaigždele!

Būk pagarbints pramynęs

Mums kaip milžinas kelią!

———————————

Matau Jūrą ir Ventą:

Melsvos eina per pievas…

———————————

Tenai gieda Lietuvė

Dūmas Tavo, Tėveli!

Kelias broliai pražuvę,

Skaito Tavo „Šilelį“.

Biografija. Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose,

karališkųjų valstiečių šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais ir

seserimi. Trobesiai buvo menki, skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvo

graži gamta. Kaip poetas brangino savo tėviškę, matyti iš jo eilėraščio

„Naktis prieš atsisveikinant su gimtine“:

Išvažiuoju iš tokio mielo krašto, kur gimiau, kur mane glamonėjo

motina, iš to krašto, kur ir mažiausiame kampelyje slypi tūkstančiai man

brangių atminimų. Čia po berželiu ant kalno, ar čia prie klėtelės, arba vėl

ant akmens, kur upė teka — čia savo lakiomis svajonėmis, mintimis

pakildavau į aukštybes ir, lengvai skriedamas, aplėkdavau dausas, saules ir

planetas, apžvelgdavau tūkstančius pasaulių, o mano mintims nebūdavo ribų.

Arba toje pievoje, kur išsirangęs upelis per akmenėlius neša savo

čiurlenančius skaidrius krištolinius vandenis, akimis glostydamas

spalvingas gėles, mąstydavau ne kartą tardamas: „Malonu gyventi pasaulyje,

kurį puošia tokie puikūs žiedai“. […]

Nuošalus kaimo gyvenimas gamtos prieglobstyje, kur platūs slėniai

ir milžiniški kalnai, tamsūs gojai, niūksančios girios, platūs laukai,

arimai juosia kaimo trobelę… Kaip malonu!.. Miegan užliūliuoja

lakštingalos, o iš miego pažadina gaidžiai. Atgaivina šaltinio vanduo, o

tamsus gojus vėsina…

Tris žiemas Baranauskas lankė pradžios mokyklą. Čia jis išsiskyrė

darbštumu ir gabumais. Jam ypač sekėsi aritmetika. „Dar mažas tebebūdamas,—

rašė senatvėje Baranauskas,— girdėjau aždavimą išrokuoti, kiek reikia

pirkti jaučių, karvių ir teliukų už 100 rublių, kad būtų 100 štukų? —

jaučiui 10 rublių, karvei 5, teliukui pusė rublio. Per ilgiausia tada ant

pirštų išrokavau, jog išeina l jaučias, 9 karvės ir 90 teliukų. Potam net

pasenėjau, beieškodamas pailgai ir paskersai po aritmetiką ir algebrą

taisyklės tai rokundai“. Iš poeto dienoraščio sužinome, kad jis ligi

trylikos metų ganęs tėvų bandą, žaidęs su vaikais, paskui metus tarnavęs

liokajumi, meistravęs, porą metų tėviškėje dirbęs žemę, aštuonerių metų

pradėjęs mokytis lenkų, o dešimties — rusų kalbos. Pats mokęsis groti

klavikordu, smuiku, gitara ir armonika, bandęs tapyti, bet, neturėdamas

pavyzdžio, negalėjęs tobulintis. Jaunuolį traukė mokslai. 1851 m. vasario

10 d. jis atvyko į Rumšiškių dvimetę mokyklą. Manoma, kad tai buvo

valsčiaus mokykla su atskiru skyriumi būsimiems valsčiaus raštininkams,

kuriuos čia pat, Rumšiškių valsčiaus raštinėje, apmokydavo raštvedybos —

kaligrafiškai „cirkuliuoti“ aplinkraščius, sudarinėti duoklių bei

inventorių knygas. Šia mokykla Baranauskas labai nusivylė. Laiške tėvams

jis rašė: ,,Jausdamas didelį potraukį mokytis ir jį labiausiai vertindamas,

tariausi, kad valdiškoje gubernijos mokykloje bus mokoma to paties, kaip ir

gimnazijose… Bet apsirikau…, nes nieko neišmokau ir dvejus metus

sugaišau“. Ir šioje mokykloje jam laikas nepraėjo veltui, poetas daug

skaitė ir daug ką suprato. Jaunuolis laiškuose džiaugėsi, kad iš knygų

išmokęs daug gražių dalykų, kad knygos praskaidrinusios jo protą. Čia jis

pradėjo mąstyti apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus laimę, graužtis, kad

ligi šiol taip mažai padaręs. Tada Baranauskas nusistatė griežtas gyvenimo

taisykles, pasiryžo negerti alkoholinių gėrimų ir nerūkyti, atliekamu nuo

pareigų laiku skaityti naudingas knygas arba rašinėti. Vertos dėmesio ir

kitos Baranausko gyvenimo taisyklės, kurios reikalavo laikytis tylos —

kalbėti tik tiek, kiek būtinai reikia, su nieku neįsivelti į vaidus, apie

nieką niekados blogai nekalbėti, labiausiai saugotis melo, kas dieną tuo

pačiu metu keltis ir gulti, laikytis valgymo tvarkos, valgyti tik prie

stalo.

Rumšiškėse ėmė ryškėti ir poetiniai Baranausko gabumai. Mokytojų

ir draugų pripažinimo susilaukė eilėraščiai apie metų laikus, Nemuno

potvynį, Naujųjų Metų sveikinimai. Apie poetinio talento pripažinimą rašo

ir pats Baranauskas savo dienoraštyje: „Iždininkas vakare pareikalavo mano

eilių ir, jas perskaitęs, gyrė ir net nepatikėjo, kad visos iš tikrųjų

mano… Mano eilės buvo skaitomos, dalyvaujant visiems valdininkams ir

kanceliaristams, ir visi Rūmai griaudėjo nuo jų pagyrimų“.

Baigęs Rumšiškių mokyklą ir Kaune atlikęs praktiką, Baranauskas

1853 m. pavasarį išvyko dirbti valsčiaus raštininko padėjėju į Vainutą,

pasienio miestelį. Čia poetas
pajuto sunkų liaudies gyvenimą, liaudies

rūpesčius ir vargus. Jau pirmąją darbo dieną savo dienoraštyje jis įrašė,

kad į valsčių atvažiuoja „daugybė žmonių su skundais“. Kitoj dienoraščio

vietoj vėl rašo, kad matąs daug rūpesčių ir sielvartų. Apie liaudies skurdą

jis kalba laiške: „Duona brangi… Cholera, rodos, dar tebesiaučia kai

kuriuose miesteliuose, o pas mus ir be jos dažnai ir apsčiai miršta bado

išsekinti žmonės“. „O mano luome?!.. Kiek ašarų reikia išvysti ir dejonių

prisiklausyti“,— dejuoja susijaudinęs jaunuolis kitame laiške. Valsčiaus

raštininkas turėjo dalyvauti rekrūtų ėmime, sudaryti šaukiamųjų sąrašus. Ši

liaudies tragedija irgi aprašoma Baranausko dienoraštyje.

Vainute poetas pažino caro valdininkų gyvenimą. Dienoraštyje ir

laiškuose jis vis rašo apie jų nederamą elgesį: „Viršaitis nusigėrė…

sukėlė skandalą… su raštininku susimušė“. „Žuvo Jurgaitis už pinigus,

imtus iš rekrūtų…“ „ …Nors badu mirk patvoryje, o net ir negyvą

viršininkas privers eiti savo pareigas“. Vainute jaunuolis susidūrė su

dvaro žmonėmis, su jų prabanga ir klastingumu. ,,…Ne kartą įpuoliau į

priešo pinkles… nežinojau dvaro, jo pataikavimo ir intrigų, dviprasmių

žodžių, mirksėjimų, kaip žmogui pataikaujama, o paskui prisitaikius,

apkaltinama“,— rašė Baranauskas tėvams. Ypač daug nemalonumų jam pridarė

vietos dvarininkai, kai jis pasipriešino jų kontrabandai. Bloga valdininkų

ir dvaro įtaka atsimušė į stiprų poeto charakterį, analitinį protą. Nuo

moralinės degradacijos jį gynė kultūros troškimas, poetinis įkvėpimas ir

gamtos meilė.

Iš Vainuto Baranauskas buvo perkeltas į Raseinius, bet čia dirbo

neilgai. Netrukus jis turėjo vykti į Sedą. Tarsi nujausdamas, kad ši

vietovė jo gyvenime turės lemiamos reikšmės, klausė savęs: , „O Telšiai,

Telšiai, o Žemaitija, Žemaitija! Kokią įtaką mano likimui padarysite?“

Sedoje poeto gyvenimas pasisuko visai nauja linkme. Čia jis susipažino su

poete K.Praniauskaite, kuri turėjo didelės įtakos Baranausko asmenybei ir

kūrybai. Ji žadino jaunuolio pasitikėjimą savo jėgomis, skatino siekti

mokslo, kurti, tarnauti savo liaudžiai. Apie draugystės pradžią poetas taip

rašo dienoraštyje: ,,…Gavau p. K.Praniauskaitės eilėraštį „Dvasios

atsiuntimas“… po poros dienų Sirokomlės „Pokalbius“ ir pridėtas p.

Praniauskaitės eiles, pavadintas „Jaunajam poetui“… Paprasta eilių

intonacija…, vilties ir meilės žodžiai tose eilėse galingai prabilo į

mane… To paveiktas, grąžindamas perskaitytą Sirokomlę, parašiau atsakymą:

„Puikaus Žemaičių krašto poete“. Po kelių dienų į tas eiles sulaukiau

atsakymo: „Už ką man teiki tokį garbingą vardą“, kur… ji suniekino visą

mano nebrendusios vaizduotės nykumą ir labai padėjo man pabusti iš to

letargo“. Be minėto eilėraščio, Baranauskas dar yra dedikavęs keletą

kūrinių K.Praniauskaitei: „P.K.P.“, „Žemaičių poetei“, „Kilnioji Poete“.

Juose rašoma, kad poetės daina žadinanti iš snaudulio, kaip tylus gegužės

lietus palaimintu gėrimu pagirdanti sielą, dėkojama poetei, kad ji

skatinanti kurti daineles broliams, kad jos dvasios tvirtumas būsiąs

pavyzdys: „Ilgesingoje dainoje broliams padės iš storų praeities pelėsių

atgaivinti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu

svajonės žiedu, surinkti senus liaudies padavimus, kad atgytų jų kerintis

grožis“.

Bet Baranauskui nebuvo lemta ilgai džiaugtis ta draugyste.

Neišbuvęs nė trijų mėnesių Sedoje, jis turėjo kraustytis į Skuodą. „Prieš

mano norą paskyrė mane Skuodo raštininku“,— guodžiasi poetas dienoraštyje.

Visur valsčiaus raštininko darbas buvo nuobodus: rašyti mokesčių ir

prievolių knygas, žiniaraščius, sudarinėti šaukiamųjų sąrašus, registruoti

ir tvarkyti raštus, priiminėti duokles ir mokesčius. Slėgė beteisė mažo

valsčiaus tarnautojo padėtis, atlyginimas buvo menkas — neužteko net

maistui ir aprangai. Visi tie nemalonumai Skuode dar ryškiau buvo jaučiami.

Apie tai Baranauskas kalba ir savo dienoraštyje: „Apleistas raštinės

darbas, dideli įsiskolinimai, griežta pasų tvarka, aukštesnių valdininkų

vienašališkumas priešiškomis įtemptomis aplinkybėmis, supainiotos

valstiečių prievolių sąskaitos, valsčiaus vyresnybės piktnaudžiavimas…

Valsčius didelis ir daug darbo reikalaujančios pareigos…, daug valsčiuje

besipešančių grupių ir kitos nesuskaičiuojamos aplinkybės tarsi suplaukė į

vieną, iš kur audra po audros, smūgis po smūgio daužė mane ir visaip

nuodijo man ramybe ir sveikatą“. Stengdamasis išsivaduoti iš tų visų

nemalonumų, Baranauskas nukreipia žvilgsnį į kunigų seminariją.

Padedamas K.Praniauskaitės brolio, įtakingo dvasininko

O.Praniausko, ir kitų asmenų, poetas, įsigijęs Telšių bajoriškosios

mokyklos 4 klasių baigimo pažymėjimą, 1856 m. rudenį įstojo į Varnių kunigų

seminariją. Čia vyravo lenkiška dvasia, bet tarp klierikų buvo jaunuolių,

mylinčių savo kraštą ir savo kalbą. Prie tokių priklausė ir K.Kairys bei

P.Viksva, su kuriais Baranauskas greitai susidraugavo. Juos jungė

patriotiniai ir kultūriniai interesai. Visi trys jaunuoliai
seminarijos atmosferoje tarpusavyje tekalbėti tik lietuviškai.

Baranauskui didelės įtakos turėjo ypač K.Kairys. Jam dedikuotuose

eilėraščiuose Baranauskas apie savo bičiulį atsiliepia labai pakiliai.

„Broli Klemensai,— rašoma poezijos rinkinio įraše,— Tavo jaunuoliška dvasia

ir Tavo tyki daina skamba tokiu taktu, kad nuostabi gaida, tyli ir

virpanti, iš krūtinės išblaško pasaulio smūgius. Ir mano sielą

patraukia…“ Baranauskas džiaugėsi K.Kairio draugyste ir troško su juo

kasdien bendrauti. Varniuose Baranauskas palaikė ryšius ir su lietuvių

kalbos puoselėtoju A.Kašarausku. Šio prašomas, Baranauskas užrašinėjo

Anykščių apylinkių liaudies dainų melodijas.

Seminarija turėjo gausią biblioteką. Poetas daug skaitė, brendo jo

talentas, kuris greitai buvo kitų pastebėtas. M.Valančius paprašė parašyti

giesmių aukštaičių tarme jo leidžiamam giesmynui. Baranauskas sukūrė

penkias giesmes. Čia subrendo ir reikšmingiausi jo kūriniai „Dainų dainelę“

bei „Anykščių šilelis“.

Baigęs Varnių kunigų seminariją, Baranauskas, kaip gabus

jaunuolis, J.Dovydaičio, kuris tuo metu buvo M.Valančiaus sekretorius,

iniciatyva 1858 m. buvo pasiųstas studijuoti į Peterburgo dvasinę

akademiją, kurią baigė 1862 m.

Dvasinės akademijos siųstas, Baranauskas 1863 – 1864 m. buvo

išvykęs į užsienį gilinti studijų Miuncheno, Liuveno ir Romos

universitetuose. Atostogaujantį Insbruke, jį pasiekė žinia apie 1863 m.

sukilimą, kuriame dalyvavo poeto broliai Jonas ir Anupras. Už dalyvavimą

sukilime jie buvo ištremti į Sibirą, iš kur sugrįžo tik po 12 metų.

Susirūpinęs poetas rašė tėvams: „Tamstos man parašykit apie Joną, Anuprą ir

Steikūną, ar da negrįžo namuos. Tamstos ar da gyvi krutat?!! Būkit sveiki,

tik kepkit visus obuolius, ba čėsas nesveikas“. Obuoliais Baranausko tėvai

vadinę sūnaus eilėraščius. Poetas, dėl jų nerimaudamas, šiame laiške prašo

juos sudeginti. Bet motina juos išsaugojo, visą sukilimą nešiodamasi

užantyje. Iš tolesnių šio laiško žodžių galima spręsti, kad poetas pritarė

sukilimui. Yra žinių, jog buvo lietuviškai parašęs net atsišaukimą į savo

tautiečius, tik nuodėmklausiui įsakius, jį įmetės į ugnį. Poetą, be abejo,

sujaudino ir žinia apie jo artimiausio bičiulio K.Kairio ištrėmimą į Sibirą

ir tragišką mirtį. Baranausko nuotaikos 1863 m. sukilimo laikotarpiu

atsispindėjo eilėraštyje „Ko gi skaudžia man širdelę“. Į Peterburgą

Baranauskas grįžo 1865 m. ir buvo paskirtas akademijos dėstytoju. Bet jo

pažiūros nepatiko akademijos vadovybei, ir tais pačiais metais jis grįžo į

Lietuvą. Čia buvo paskirtas Kauno katedros vikaru, o nuo 1867 m. kunigų

seminarijos profesoriumi: Baranauskas dėstė įvairias teologines

disciplinas, o vėliau ir lietuvių kalbą. Pats jis ėmėsi lietuvių kalbos

tyrinėjimų, sudarė savo rašybos sistemą, pagrįstą garsų kilmės principu.

Baranauskas pripažino, kad rašyba turi būti bendra, o šnekėti siūlė

tarmiškai. Savo tarmių studijomis Baranauskas padėjo pagrindus lietuvių

dialektologijai. Jis buvo ir pirmasis lietuviškų gramatikos terminų

kūrėjas.

1884 m. Baranauskas buvo paskirtas Žemaičių pavyskupiu. Šiuo metu

jį buvo vergte pavergusi matematika. Laiške H.Vėberiui guodėsi, kad

matematika „loskos“ neprašanti, „prisispyrusi speičia, ir gan — nors tu kur

gyvas dėkis“. Aprašydamas skaičiavimus, pastebi, kad „kruvina buvo procia“.

Šioje srityje būdamas savamokslis, didesnių atradimų nepadarė. Bet ir čia

minėtinas kaip lietuviškų matematikos ir ypač geometrijos terminų kūrėjas.

1897 m. Baranauskas buvo paskirtas Seinų vyskupu. Atliekamu nuo pareigų

laiku jis atkakliai dirbo, vertė į lietuvių kalbą bibliją. Baranauskas mirė

1902 m. lapkričio 26 d. askezės ir fizinių negalavimų išsekintas.

Asmenybė. Maironis apie Baranauską sakė, kad „buvo tai vyras

aukšto ūgio, gilaus mokslo, tvirto būdo, geležinės valios… nepaprastai

gabus“. Vienas ryškiausių Baranausko asmenybės bruožų yra atkaklumas ir

valingumas. Tos charakterio ypatybės pasireiškė ir smulkmenose, ir

dideliame darbe. Jis, dar Rumšiškių mokinys, žaisdamas sniego gniūžtėmis,

atsilaikė vienas prieš visą būrį, kai kiti išbėgiojo. Vainute Baranauskas

atkakliai pasipriešino kontrabandininkams, nors už tai ir teko jam

nukentėti. ,,…Mečiausi į visas puses, su įkarščiu įrodinėjau jų

niekšingumą ir tuo kai ką sutramdžiau…, atskleidžiau jų nusikaltimus“,—

rašė Baranauskas tėvams. Atkaklumą jis parodė ir Skuode, pats save

gindamas. Pagal poeto brolio Anupro pasakojimą, Skuodo viršaitis Vilgockis,

negaudamas iš raštininko kyšių, buvo pradėjęs prie jo kibti ir kartą

norėjęs jį rykštėmis nubausti. Viršaičio lieptas, Baranauskas buvo jau

nusimetęs švarką. Tik paskutinę akimirką viršaitis atlyžęs, kai Baranauskas

jau buvo betraukiąs peilį.

Valingai jis siekė mokslo — labai gerai baigė Varnių kunigų

seminariją. Baigdamas Peterburgo dvasinę akademiją, vienintelis iš savo

mokslo draugų gavo pirmojo laipsnio atestatą ir teologijos magistro

laipsnį. Dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, Baranauskas atsidėjo

lietuvių kalbos tyrinėjimams, vėliau atkakliausiai
pasinėrė į matematikos

pasaulį. Senatvėje dėl fizinių negalavimų tegalėjo dirbti klūpsčiomis, bet

atkakliausiai vertė į lietuvių kalbą bibliją.

Baranausko vidinis pasaulis buvo turtingas ir sudėtingas. Nuo pat

jaunystės jis įprato save stebėti ir analizuoti. Jau Rumšiškių mokykloje

aštuoniolikametis jaunuolis svarstė, kokia esanti gyvenimo prasmė, jei jis

nejaučiąs jokio malonumo gyventi. Jis klausė savęs, kas yra laimė, ir

atsakė, kad nieko daugiau nematąs pasaulyje, tiktai blyškius žiburėlius, į

kuriuos žmonės taip uoliai veržiasi. Kas pirma atrodę laime, dabar jam tesą

tiktai tušti sapnai. Bet tai ne pesimistiniai svarstymai. Juos kėlė

prasmingesnio, turtingesnio gyvenimo ilgesys. Baigdamas aštuonioliktus

metus, Baranauskas sau linki „laimės, bet ne tos laikinos, o anos amžinos“,

linki sau sielos laisvės arba kad protas valdytų pats save, visas aistras

ir geidulius. Tas sielos nerimas, svarbiausias kūrybos variklis, buvo

būdingas Baranauskui visą gyvenimą. Vainute jis nerimavo dėl ateities, dėl

žmogaus dvasinių sugebėjimų ribotumo, dėl nepakankamo valingumo atsispirti

gyvenimo blogiui. Net senatvėje, kai jis jau buvo įtakingas dvasininkas ir

turėjo didelį autoritetą, dvasinis nerimas jo neapleido. 1884 m. H.Vėberiui

jis rašė: „Ir aš kaip tas žolynėlis, tarpu erškėčių ir dagilių išžėlęs,

vargstu, kartais suvaitoju, dažniaus savo skaudulį tarpu keturių sienų

nubraškinu. Dėl to ir kito sopulį numanau, ir draug man sopa…“

Baranausko vidinio pasaulio turtingumą rodo ir jo dvasinio

gyvenimo intensyvumas bei interesų platumas. Jis nuo pat jaunystės daug

skaitė. Skaitymą Baranauskas laikė „mieliausia pramoga“, atkakliausiai

veržėsi į mokslą. Jau senatvėje Baranauskas rašė: „Mokslą gi mėgiu, noriu

jo, ieškau kiek išgalėdamas ir dėl to džiaugiuos, tiesos žodį užgirdęs…“

Iš labiausiai jo mėgstamų poetų minėtini: A.Puškinas, M.Lermontovas,

I.Krasickis, kurį jis yra pavadinęs poetų kunigaikščiu, J.Slovackis,

A.Mickevičius. „Vėlinių“ III dalį Baranauskas slapta nusirašinėjo Varnių

kunigų seminarijoje, o „Pono Tado“ ištisus puslapius mokėjo atmintinai.

Poetas turėjo gražų balsą, jaunystėje buvo nepakeičiamas pakasynų

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2782 žodžiai iš 9251 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.