A. Krevnevičius SM 3/7
Antano Maceinos ir Juozo Girniaus krikščioniškoji filosofija
Filosofijos referato PLANAS
I. Įvadas
II. A.Maceinos ir J.Girniaus krikščioniškoji filosofija
1. Žmogaus santykis su Dievu
2. Tiesos problema
3. Laisvės problema
III. Maceinos ir Girniaus filosofijos ištakos ir kontekstas
IV. Išvados
V. Literatūra
Antanas Maceina (1908-1988) ir Juozas Girnius (1915-1994) –
vieni žymiausių lietuvių išeivijos filosofų. Susiklosčiusios
gyvenimo sąlygos, aplinka ir gyventas laikotarpis lėmė jiems būti
krikščioniškojo egzistencializmo atstovais. Nors abiejų filosofija
persmelkta katalikiškų pažiūrų, tačiau skiriasi. Juozą Girnių būtų
galima laikyti liberalesnės krikščioniškosios filosofijos atstovu, o
Antaną Maceiną – konservatyvesnės.
Girniaus egzistencinis rūpestis nukreiptas ne į patį Dievą, net
ne į tikėjimo ramybėje esantį mirtingąjį, o į žmogų, kuris visas
pasinėręs į laikinybės sąmonę, į žmogų be Dievo. Turbūt todėl jo
filosofija paženklinta nerimu ir tragizmu. Tuo tarpu Maceinos
filosofavimas nerūpestingas ir neegzistencinis. Jam krikščioniškoji
orentacija ir krikščioniškoji filosofija yra tarsi savaime
suprantamas dalykas, absoliuti ir nekvestionuojama tiesa. Maceina
buvo vienas iš nedaugelio tarpukario Lietuvos mąstytojų, kuris, net
ir gyvendamas emigracijoje, laikėsi nuostatos, jog Šventasis Raštas
– tai abejonių nekelianti Dievo žodžių visuma. Šia prasme kievienu
tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento žodžiu ar teiginiu jis
naudojosi kaip absoliučia tiesa, kuriai negali prilygti jokia kita –
nei iš gamtos mokslų, nei iš kurio nors filosofų raštų paimta
mintis. Ypač tais atvejais, kai tai yra teiginys šiomis Šventojo
Rašto tiesomis abejojantis ar joms prieštaraujantis. Taigi tam tikra
intelektualinio nepakantumo atmosfera kitaip manantiems būdinga
visiems Maceinos kūriniams. Šia prasme neprieštaringumo Šventajam
Raštui nuostata A.Maceinai yra tapusi absoliučiai intelektualine ir
dorovine mąstytojo kūrybinės saviraiškos dogma, vertybe ir nuostata,
prie kurios mąstytojas verčia prisiderinti kitus. Su
nesutinkanačiais jis ne tik aistringai polemizuoja, ginčijasi, juos
neigia, bet prireikus ir atsiriboja. Tai nulemia filosofo poleminį
monologinį filosofinių tekstų pobūdį ir voliuntaristinį polinkį į
teosofinį grožinės literatūros, meno kūrinių interpretavimą.
A.Maceinos filosofijoje žmogus nėra vienišas nei kaip kalba, nei
kaip lemtis, likimas, t.y. kaip egzistencija. Jis visada ir visur
yra su kažkuo: su Dievu, su kalba, su tauta, su istorija, su likimu
ir t.t.Taigi jo šviesiam ir džiaugsmingam filosofavimui nereikia
eiti toli, kad atrastų Dievą. Jis nuo pat pradžių yra Maceinos
filosofinės minties ‘rūmo’ pamatas. Tuo tarpu Girnius leidžia savo
filosofijos Dievui būti numarinamam tūkstančius kartų, bet jo
tikėjimas visa pakelia ir su nerimu žvelgia į žmogų be Dievo.
Maceina pratesia, jog šiurpus yra gyvenimas be Dievo, bet dar
šiurpesnis gyvenimas su Dievu, jeigu jo nėra. Tikinčiojo
egzistencija tokiu atveju būtų pasibaisėtina saviapgaulė. Maceinos
nuomone, žmogus Dievą gali rasti tik būtyje, ne savo sąmonėje, net
jei ši sąmonė ir būtų labai nelaiminga bei neprasminga. Jeigu Dievas
yra, jis turi turėti ryšio su būtimi. Jeigu jis turi ryšio su
būtimi, jis gali būti proto sklaida būtyje ir rastas. Jeigu būties
sklaida Dievo neranda, tai reiškia, kad jo išviso nėra, nes Dievas
neturi jokio ryšio su būtimi.
A.Maceinos būties mąstymas – tai mąstymas laukiant ir
pasitikint. Laukimas ir pasitikėjimas – pamatiniai A.Maceinos
krikščioniškojo egzistencializmo postulatai. Tai ir yra esminė
krikščioniškojo egzistencializmo ypatybė, išskirianti ar atskirianti
jį nuo heidegeriškojo ar sartriškojo pasaulėžiūrinės orientacijos
mąstytojų. Dvi pamatinės jungtys, siejančios atskirą individą kaip
žmogų su pasauliu ir su būtimi – tai visada šalia esantis kitas
žmogus ir Dievas. To užtenka, kad būtis ir būtiškumas nustotų būti
vien tik bauginanti tuštuma, kurioje ar už kurios jau nieko nėra.
Kiekvieno iš mūsų kaip individo santykis su kitu žmogumi, o juo
labiau su Dievu, pripildo mūsų egzistenciją nenusakomo ir
neišreiškiamo dvasinio turinio – meilės, rūpesčio ir atsakomybės.
Žmogiškoji egzistencija, žmogiškoji būtis pasaulyje Maceinai nėra
tik tuščios sąvokos ar abstrakcijos, nes būtent jas, kaip
nemirtingosios mūsų sielos ekvivalentus, mes visada turime realią
galimybę paaukoti Dievui.
Skirtingai nuo Maceinos, kuris Dievui įrodyti rinkosi ne
metafizinį, o ontologinį kelią, Girnius neatmeta galimybės Dievą
žmogui pažinti protu (be abejo su tam tikra išlyga, nes žmogiškasis
protas nėra pajėgus aprėpti Absoliutą). Tai, kas protu nepažįstama,
yra paslaptis, o paslaptis tegali būti išpažįstama.
Dievo klausimu Maceina laikėsi kenozės koncepcijos.
Žmogus
pajėgia pažinti tik apsiribojusį Dievą, nes tik tada jis sueina su
Dievu į abipusį santykį. Absoliuti transcendencija sunaikintų žmogų
kaip “Aš”, tuo tarpu žmogaus egzistencija yra laisva apsispręsti
Dievo atžvilgiu.
Žmogaus santykis ir sąjunga su Dievu, kad ir kokia dramatiška ar
tragiška ji būtų, atsiskleidžia kaip pamatinė dorovinė,
pasaulėžiūrinė A.Maceinos filosofavimo konstanta. Tai ir visos
žmogiškosios egzistencijos, buities ir būties konstanta, nes tai –
ir kiekviena žmogaus gyvenimo akimirka. Žmogus susaistytas su Dievu
ne tik savo prigimtimi, bet ir kaip Jo valios ir galios pasaulyje
išraiška, t.y. ir kaip kūrinys, ir kaip kūrėjas. Žmogus yra
susaistytas su Dievu ne tik per savo gimimą, gyvenimą ir mirtį, bet
ir per dieviškosios moralės, t.y. Dievo ir artimo meilės Įstatymo,
raidę ir dvasią. Galiausiai žmogus yra susaistytas su Dievu ir per
mirtį kaip amžinojo gyvenimo viltį Dievo akivaizdoje.
Girnius lieka metafizikas tikrąja prasme. Neatmesdamas
tomistinių Dievo buvimo įrodymų, jis neišsitenka egzistencializmo
rėmuose. Girniaus nuomone, protas gali peržengti juslinę patirtį,
reikalaudamas patirtinės tikrovės baigtinybę pagrįsti nebaigtinybe,
t.y. priežastingumo dėsnį taikyti už juslinės patirties plotmės.
Filosofas suvokia Dievo klausimą kaip kiekvieno žmogaus pagrindinį
egzistencinį rūpestį. “Savęs įprasminimo rūpestis ir Dievo
ieškojimas yra susiję, nes žmogaus klausimas implikuoja Dievo
klausimą”(Žmogus be Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.78).
Keldamas savo galutinės paskirties klausimą žmogus vienaip ar kitaip
sprendžia ir Dievo klausimą. Apsisprendimas Dievo atžvilgiu nulemia
žmogaus požiūrį į patį save.
“Dvasinė žmogaus prigimtis, moralinė sąmonė ir amžinybės ilgesys
yra tie pagrindiniai žmogiškosios egzistencijos faktai, kurie
žmogaus klausimą paverčia drauge ir Dievo klausimu”(Žmogus be
Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.78). Girniaus teigimu, tik
dvasinės prigimties dėka žmogus pajėgia peržengti laiko horizontą ir
atsiverti amžinybės perspektyvai. Dvasinė prigimtis palaiko žmoguje
moralinio tyrumo ir amžinybės ilgesį. Ilgėtis amžinybės – tai
ilgėtis tobulybės. Kiekvienas žmogus, tiek krikščionis, tiek
ateistas, ilgisi nemirtingumo. Anot Girniaus, degdami nemirtingumo
ilgesiu žmonės savotiškai dega ilgesiu Dievui, nepaisant tiki juo ar
neigia. “Žmogus savotiškai liudija Dievą ir tada, kai jį
neigia”(Žmogus be Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994;p.27) –
pagrindinė Girniaus studijos apie žmogų be Dievo mintis. Pasak
filosofo, nėra nieko, kas Dievo neliudytų. Visi jo kūriniai liudija
Dievą. Girnius neatmeta galimybės Dievą pažinti protu. Tačiau,
“kadangi Dievas pažįstamas kaip nelygstama Paslaptis, santykis su
Dievu visada yra daugiau negu tik paprastas pažinimas”(Žmogus be
Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.24).
Labiausiai Dievą liudija pats žmogus savo dvasine ir kūrybine
prigimtimi, besiveržiančia begalybėn. Žmogus be dievo liudija jį
savo ateistine gyvenimo tuštuma. Tai ypač ryšku tokiose ribinėse
situacijose kaip mirtis. Tikintįjį guodžia viltis, kad baigus
žemiškąjį gyvenimą, prasidės pomirtinis gyvenimas be kančios. O
žmogus gyvenantis be Dievo santykyje su mirtimi, anot Girniaus, turi
tris galimybes. Tai – slėptis nuo mirties (Schopenhaueris), atvirai
sutikti mirtį (Heideggeris) arba mirties prasmės suvokimas kaip
beprasmybė (Sartre).
Anot Girniaus, tik mirtis įvertins ir pasvers žmogiškojo
pašaukimo vykdymą. Ji yra žmogiškojo buvimo pasaulyje sąlyga ir šia
prasme tiesiogiai priklauso žmogaus gyvenimui. Mirtis žadina žmogų
ieškoti savojo buvimo prasmės. Žmogiškasis būties klausimas susijęs
su mirties klausimu, nes jis visu savo aštrumu iškyla tik mirties
akivaizdoje. Visus gyvenimo rūpesčius užgožia vienas – viso gyvenimo